Kaip ir kasmet, kviečiame į festivalį atsinešti savo anoniminius eilėraščius:

Vieno eilėraščio;

Vieno eilėraščio tema „tankios tavo grotos eilute“

Humoristinio eilėraščio tema „Tai uždaryk mane, poezija“

Dalijamės Kornelijaus Platelio tekstu šių metų festivalio tema

Poezijos kalėjimas

Jei poezija – kalėjimas, tai kaip mes į jį patekome ir kas mus jame laiko? 

Tai turėtų būti kalėjimas autoriui. Juk suvokėjas laisvas rinktis jį (kaip tokį), disneilendą ar prekybos centrą. Na, nebent vis labiau nuo mūsų tolstančiu sovietmečiu Zonoje gyvenantys suvokėjai patys ateidavo prisiduoti dar ir į poezijos kalėjimą. Kodėl? Gal jame matė kokią nors laisvės iliuziją?  Iki šiol taip darosi ten, kur egzistuoja Zonos su cenzorių užtvaromis idėjoms. Nes užsimojus tas idėjas šmugeliuoti į viešumą prireikia poetinių priemonių transporto.

Tiek to tą socialinę perspektyvą. Tarkime, poezijos kalėjimo sienos sumūrytos iš kalbos plytų.

Tada – kas tarp tų sienų – iš niekur su vėju atskridęs jausmas (juk nesakysime, kad prasmė?), kurio kalbos plytos neva neleido perteikti, bet jis atskrido ir štai – nebegali ištrūkti? Koks dar jausmas? Sakykime tiesiai – pats autorius, nes tik jam galėtų vaidentis kažkas, ko negalėtų (neįstengtų) perteikti kalba. Nes suvokėjas tiesiog ateina ir sugriauna eilėraščio fligelį, ir pasiima kiek įmano prasmės bei jausmo, glūdinčio jo plytose, ir patraukia toliau skaityti kito eilėraščio. Kartais jis pasiima ir tai, ko tekste nėra, kas iškyla iš jo sužadintos sąmonės ir susilieja su tais griuvėsiais. Bet jam tai nesvarbu, jis mielai ir gal visai teisėtai tai priskiria rūmo statytojui.

Tad kaip čia viskas galėtų vykti? Įsivaizduokime: autorius maišo skiedinį su savo gyvybės vandeniu, prideda visokių priedų, mūrija žodžių plytas, paiso prasmės bei architektūros, o kai pastatas baigtas, pabėga iš jo slaptu tuneliu. Poezijos kalėjimas lieka tuščias. Tada ateina suvokėjas, ir gal – ne, jo gal nesugriauna, o tik įsivaizduoja į jį visa savo paties esybe, atgauna iš jo savo jausmus ir prasmes ir išeina. Kaip iš muziejaus.

O kartais gal viskas vyksta paprasčiau? Autorius statosi kalėjimą skubotai, be aiškaus plano, per daug nesirinkdamas plytų, vedamas jausmo, kuris, pasirodo, kilęs iš jo tuštybės, pamiršta įsirengti slaptą tunelį, baigęs darbą, pamato, kad įsikalino, ir tupi laukdamas suvokėjo. Šiam atėjus, žvelgia į jį žibančiomis akutėmis, kuriose – lyg ir lūkestis, lyg ir prašymas... Kam nėra taip nutikę? Suvokėjas jo pasigaili ir išeina kaip iš muziejaus.

Kornelijus Platelis