Apie poetus ir knygas

 

Pirmadienis, 01 spalio 2018

Poezijos knygų apžvalga

Apie per metus (nuo 2017 -ųjų PDR iki šių metų festivalio) išėjusias lietuvių poezijos knygas - poetės, eseistės, kritikės, kultūros laikraščio “Šiaurės Atėnai” vyr. redaktorės Giedrės Kazlauskaitės akimis.

Neringa Abrutytė Atostogos. Naujas vardas: 2017. https://naujasvardas.lt/knygos/neringa-abrutyte-atostogos-eilerasciai/

Nauja Neringos Abrutytės eilėraščių knyga, netikėtai išleista elektroniniu formatu – toks kiek kontrkultūrinis judesys. Ne tokia pasišiaušus, kaip ankstesnės šios autorės poezijos knygos – rami, vėsi, blankesnė. Tas pats nuoširdus naivizmas, absurdistinė jausena pasaulyje, tik tai nebe taip pagauna skaitytoją, kaip kadaise. Pagrindiniai motyvai - šuo, duktė, karas; su jais susiję nutikimai, rutiniškas pinigų skaičiavimas ir amžinas emigrantės gręžiojimasis į tėvynę.

 

Giedrius Alkauskas Keliaujantis akmuo. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018, 80 p.

Autorių galima pristatyti Renesanso žmogumi – fizinių mokslų daktaras, komponuoja muziką, skaito, rašo eilėraščius. Žinoma, kai veiklos tiek daug, kurios nors srities ryškumas gali išblykšti. Bet eilėraščiai labai ryškūs, originalūs, nepanašūs į dominuojančias šiuolaikinės poezijos tendencijas – melodingi, folklorizuoti.

 

Greta Ambrazaitė Trapūs daiktai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018, 80 p.

Greta Ambrazaitė rašo tirštai, įdomiai, tikrai išsiskiria iš savo bendraamžių. Per noir‘ą estetizuoja pasaulį, perdėlioja jį savaip, lipdo minorinius įvaizdžius į asociatyvines sekas. Radijo laidoje autorė papasakojo apie paauglystėje susapnuotą frazę „kog levál“ – toks galėjo būti originalus debiutinės knygos pavadinimas.

 

Karolis Baublys Geležinė vėjarodė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018, 112 p.

Autorius - buvęs kurso draugas, bet skaitydama bandžiau nuo to atsiriboti. Nors knyga pristatyta kaip pirmoji vyriškai homoerotiška poezijos knyga, neaišku, ar toji žinia turėtų padėti parduoti tiražą, ar getoizuoti LGBT literatūrą. Nors, suprantama, autoriaus intencijos nuoširdžios – atsiverti, parodyti drąsą, steigti tapatybę. Jeigu „Geležinė vėjarodė“ būtų išėjusi kartu su Birutės Pūkelevičiūtės „Metūgėmis“ – būtų buvęs darnus vienas kitą papildantis duetas. Šiandien tie įvaizdžiai, bent jau mano ausiai, kiek egzaltuoti. Karolis Baublys gyvena Paryžiuje ir labai nori tą savo debiutinėje knygoje pranešti , bet visos prancūziškos inkrustacijos gan dirbtinės (Ambrazaitė gyvena Vilniuje, bet ji prancūziškai inkrustuoja natūraliau).

 

Gintaras Bleizgys Xeranthemum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018, 88 p.

Nepasakyčiau, kad ši Gintaro Bleizgio knyga kuo nors esmingai skirtųsi nuo ankstesnių – tas pats dvasingas, pakylėtas kalbėjimas, išpažįstama ištikimybė korifėjams (Sigitui Gedai, Vytautui P. Bložei), skelbiamas moralumas. Autorius reprodukuoja tuos pačius gamtinius įvaizdžius, sprendžia retorinius būties klausimus - originalių prieigų neaptikau, sprendimai, regis, skolinti iš autoritetų. Nemažai epikos, prisiminimų iš vaikystės – tai naratyvinė poezija, pasitikinti gamtos įkultūrinimu (tai atsispindi ir knygos pavadinime).

 


Marius Burokas Švaraus buvimo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018, 104 p.

Negražu girti bičiulių knygas, tad pasistengsiu parašyti ką nors kibaus. Marius Burokas tiek daug verčia, aptarinėja, organizuoja, keliauja ir vertina, kad poezijos rašymui lieka labai nedaug – ir laiko, ir erdvės. Knygas leidžia retai (pavyzdys visiems poetams!), bet kai jau išleidžia, jos laikomos minimalistine aukštos prabos poezija. Nevengia publikuotis kultūrinėje spaudoje (pavyzdys geriems poetams). Skaitytojai priima beveik nekritiškai, nes labai myli.

 

Dainius Dirgėla Vaidmenų knyga. – Vilnius: Tyto alba, 2017, 62 p.

Po Antano Sheshi recenzijos „Literatūroje ir mene“ suklusau, gal tikrai labai konceptuali knyga (ligi tol man taip neatrodė, vyrų/moterų dvilypumo idėja ne naujiena). Nors kaip ir buvau girdėjus visus Dainiaus Dirgėlos eilėraščius, bet knygą perskaičiau dar kartą, kaip konceptą, su Poškaus piešiniais. Atkreiptinas dėmesys, kad tai poezijos knyga be mums chrarakteringo gruzo ir kančios. Poškaus piešiniai pasitarnauja nonsenso įspūdžiui. Ir dzeniška – nėra nieko nereikalinga.

 

Ilzė Butkutė ir kitos būtybės. – Vilnius, 2018, 57 p.

Pagarba autorei už rimuotą poeziją, nes jau nedaug kas sugeba ją rašyti. Rimai nėra banalūs, kalbos instrumentuotė plati. Kai kurie motyvai atklysta iš ankstesnių Ilzės Butkutės knygų. Vaizdiniai sodrūs, tikslūs, gerai sukonstruoti. Eilėraščio lauke veikia ir vaizdai, ir garsai, akustika. Tik tiek, kad neatrandamos kokios nors naujos tiesos ar vertybės. Eilėraštis „Lopšinė kariui“ (p. 24) – bene vienintelis, išeinantis iš tokios poezijos hermetizmo. Nors ir jis labiau adoracinio pobūdžio – pasigedau staigesnių judesių idėjų lygmenyje.

 

Vytautas Kaziela Alyvmedžiai. – Kaunas: Kauko laiptai, 112 p.

Autorių esu girdėjusi radijo laidose: iš to susidariau nuomonę, kad rašo ne šiaip sau – ne tam, kad turėtų knygų, o iš egzistencinės būtinybės – tai padeda jam išgyventi. Knygoje esama kardiologijos metaforų, liudijančių tą kabinimąsi į rašymą. Poezija taupi, lakoniška, nedaugiažodžiaujanti. Įvaizdžiai įprasti, bet kalbėjimo stilius sutelktas, santūrus, neprastas.

 

Dovilė Kuzminskaitė Obsesijos. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 60 p.

Labai gražiai apipavidalinta knyga, rašomosios mašinėlės šriftas. Poezija man kiek per sentimentali, bet pastangą rimuoti vertinu. Taip pat labai vertinu autorę kaip vertėją, bet čia ne apie tai daina. Kai kurie verlibriniai eilėraščiai balansuoja ant publicistikos ribos. Dar knygoje esama „formos eksperimentų" (kaip vėliau supratau, čia bandymas paneigti savo, kaip rimuotojos, reputaciją), bet jie kiek erzina mėgėjiškumu. Gana daug kalbama apie poeziją ir rašymą, ieškoma savo, kaip poetės, tapatybės.

 

Aidas Marčėnas Dirbtinis kvėpavimas. – Vilnius : Apostrofa, 2017, 186 p.

Labiausiai man patinka, kad autorius savo kūrinius vadina eilėraštukais – švelniai ironiška. Eilėraštukai šįkart gražūs, bet nediktuoja naujos krypties, ir čia negelbėja net auksinės Sigutės Chlebinskaitės rankos. (Vis dar gyvenu romantiniu įsivaizdavimu, kad gera poezijos knyga turi diktuoti kryptį.) Aido Marčėno kryptis ir mokykla jau seniai įtvirtinta. Paskutiniojo kabalistinio gabalo, prisipažinsiu, nesupratau. Gal Jonas Kubilius suprastų.

 

Algimantas Mikuta Septynios širšės. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018, 111 p.

Nežinau, gal vyresniesiems ši knyga atrodys šmaikšti, bet mano kartai – ne. Pastanga kritikuoti jaunesnius už save pateisinama, bet šis akcentas pernelyg rėžia akį ir nuo to tampa paprasčiausiai neįdomu, irzlu, neteisinga („Tačiau jauniems, matyt, svarbiausia – balius, / kurį praradus, tikslo nebėra.“ (p. 8). Gražiausi tie eilėraščiai, kuriuose autorius neužsiima moralizavimu, o „mikutiškai“ konstruoja vaizdus.

 

Kęstutis Navakas Net ne. – Vilnius: Apostrofa, 2018, 96 p.

Neįmanoma atimti meistrystės iš Navako: net apie niekus jis rašo radauskiškai („atvažiuos gražių merginų kur nagai lyg leopardo / atsiveš geltono valgio iš valstybių nematytų / ir neliks kažko neveikto ir nebus kažko netarto / o kol kas mes geriam vyną sudėty yra sulfitų“ (p. 45)). Esama pasažų, kurie spindi it brangakmeniai. Visgi įpusėjus knyga pabosta, ima atrodyti inertiška – redaktorius nepaėmė diržo.

 

Paulius Norvila Skaičiai. – Vilnius: Tyto alba, 2018, 136 p.

Paulius Norvila vis painiojamas su Gyčiu Norvilu (kelis sykius girdėjau, kaip Pauliaus pavardė tariama „Norvilas“). Dar daugiau painiavos įneša tai, kad abiejų jų naujausias knygas iliustravo Kristina Norvilaitė (Gyčio - vaikams). „Skaičiuose“ – užuomina į Kabalą, smulkus šriftas iš tikrųjų kažkuo primena buhalterines knygas. Įtvirtindamas savo ankstesnę poetinę techniką, autorius daug žaidžia kasdieniniais vaizdiniais. Bet ir užsižaidžia, mėgaudamasis kartojimu.

 

Gintaras Patackas Mažoji Dieviškoji Co-5. Kabalos. – Kaunas: Naujasis lankas, 2017, 118 p.

Gintaras Patackas tęsia poezijos serialą. Kartoja savo įprastinį stilių, mėgaujasi nekorektiškumu ir obsesijomis. Bet nepaneigsi, kad draivo visai nėra: „Sarbievijaus kieme poetų šventė / antanai dante pakviestas tu ten / galėsi sau ir žvengti ir gyventi / nimfomanes dar atsivesk kartu“ (p. 10). Knyga iliustruota autoriaus piešiniais – rodos, knygų leidyboje dabar ant bangos tas sąmoningas primityvizmas, pasidaryk pats estetika.

 

Tomas Petrulis Triukšmo gyvatė. Naujas vardas: 2017. https://naujasvardas.lt/knygos/tomas-petrulis-triuksmo-gyvate-eilerasciai/

Tomas Petrulis – šviežiena lietuvių poezijos padangėje. Pagaliau atsirado maištininkas, nuo kurio eilėraščio apie penį iš salės išsilaksto klausytojai. Tai nėra vulgarumas, banalybė, troškimas tik šokiruoti. Veikiau troškimas rašyti neįprastai, nepanašiai į kitus, nureikšminti pakylėtą dvasingumą ligi nonsenso. Žaismas lieka žaismu – abejočiau šio verlibro galia, jei nežinočiau autorius erudicijos ir polinkio jos neeksponuoti.

 

Kornelijus Platelis Įtrūkusios mėnesienos. – Vilnius: Odilė, 2018, 136 p.

Visi žinome, kad būna įskilusios amforos, o įtrūkusios mėnesienos?.. Antikos gyventojus rekonstruojančiuose eilėraščiuose autorius kalba iš moters pozicijų. Tai nėra lengva mįslė, paaiškinama ištikimybe klasikinei tradicijai ir mitopoetikai. Nors knygoje esama ir kitokio kalbėjimo – asmeniško, introspektyvaus, grakštaus lyg „nebylioji nuotaka mirties“. „Karstinių reiškinių“ geologija dar nebaigta.

 

Arūras Valionis Pi-moll. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018, 216 p.

Tai kampuota, aštri, „nepoetiška“ poezija, manipuliuojanti nuorodomis, imituojanti postmodernistinį triukšmą. Intelektuali, bet ne estetiška. Įdomus skaitymo apsunkinimas – autorius sugalvojo savotiškas poezijos „Žaiskime klases“, dvi knygas, kurias reikia skaityti vienu metu, ir kurios susilanksto į vieną. Struktūra gal ir pretenzinga, bet Artūras Valionis rašo polifonišką knygą, vis dar žaidžia kalba, taikydamas jai muzikavimo terminus.

 

Mindaugas Valiukas Mokytojas mirti. – Vilnius: Apostrofa, 2018, 167 p.

Pavadinimas nuteikia banaliai, bet tikėjausi, gal viduje rasiu ką nors pro šalį. Jeigu knyga būtų išėjusi prieš kokį dešimtmetį, sakytum – va, kritikuoja konsumerizmą (panašiu metu tuo užsiėmė ir Arūnas Spraunius). Bet šiandien toji kritika yra savitikslė, beveik apie nieką. Trūksta naujos dimensijos, kitokio rakurso, refleksijos, o ne įvaizdžių tirados („Dėmesio, dingo vaikas, dėmesio, vardas / Retas, negirdėtas pasimetusiojo vaiko / Vardas – Jė-zus“ (p. 80)). Ciklas „Dausprungas. Skundų knyga. II tomas“ tarsi įneša daugiau dramaturgijos, bet metodas irgi nenaujas – kabinamasi į Kukučio provaizdį, konkretus veikėjas padeda ir šiai abstraktokai poezijai tapti konkretesnei.

 

Dovilė Zelčiūtė Prieglaudos miestai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018, 88 p.

Štai kur tikra išpažintinė lyrika, Virginija Cibarauske! Žanras sustiprinamas ryškiais religiniais motyvais – katalikiškų maldų, apeigų, liturijos frazėmis. Poetinis kalbėjimas išlaisvėjęs, pasitikima savo sakiniais: jie parašyti tvirtai. Mirusių tėvų biografijos veikia kaip visiems žinomas kultūrinis ženklas, tad knygą galima skaityti ir „iš smalsumo“, ji skirta nebūtinai poezijos gurmanams. Tačiau autorės balsas kartais įgauna „parapijinio“ balso bruožų, pvz., minimi vardai, kurie turi krūvį tik bendruomenės ribose. Tai šviesaus, gyvenimo ir tikėjimo pilnatvę patiriančio žmogaus kalbėjimas, džiaugsmas paprasčiausiais dalykais, bet esama pavojaus nuslysti į sentimentalumą ir plepumą.

 

Tadas Žvirinskis Sunki knyga. – Vilnius: „Naujosios Romuvos“ fondas, 2018, 95 p.

Kai kuriuose eilėraščiuose kalbama apie tėvystę, bet knygoje tvyro seksistinis požiūris į moterį (ji tėra geismo objektas, bėdos atveju gal dar mūza), todėl graudintis dėl autoriaus jautrumo neverta. Amato požiūriu Tadas Žvirinskis lavina ranką, rašydamas sonetus; tai tikrai sveikintina. Turinyje užkliūva eklektika (pvz., eilėraštyje „Πάσχα“ suplakamos net trys kalbos – lietuvių, lotynų, senovės graikų), kartais – visa ko seksualizavimas (jis beprasmis, jeigu neturi semantinio krūvio), ambicija diktuoti pasaulio tvarką.

 

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava