Klausydamasi šią vasarą Biržuose „Šiaurės vasaros“ vakare baisiai gražaus Daivos Čepauskaitės skaitymo ir publikos reakcijų pasitikrinau, ką seniai žinojau – jei kūrinys geras, literatūrai nereikia brangių sklaidos priedų: muzikos, reklamos, dinamiško ar antrinančio vaizdinio fono.

D. Čepauskaitės poezijoje gyvenimas ir mirtis, estetika ir bjaurastis, palaima ir nerimas, nuoširdumas ir ironija, baimė ir ramybė, graudulys ir džiaugsmas visada sugyveno glaudžiai, kaip komunaliniame pokario bute sugyveno ciocė šilkiniu chalatu su „bigudukais“, taburetę vietoj stalo naudojantis „stukačius“, alpstanti nuo prisilietimų prie savo palto gimnazistė ir lotynų kalba pasaulį galintis paaiškinti profesorius.

Iš rinkinio „Suvalgiau vieną spanguolę“:

Lytėsim žiemą – baltą kuojos pūslę,
išleisim orą, perrėžę nagu,
ir aimaną, vos girdimą ir duslią,
užgersim seilėm nuosavom. Tegu (...)

Arba iš rinkinio „Nereikia tikriausiai būtina“:
Tikriausiai ten pliuškenas dailios antys
ir kasosi kaklus į lieptą seną,
gelsvai balti riebaus jazmino dantys
kramsnoja dangų ir žvaigždes lukštena.

Tokių priešpriešų rasime visuose poetės rinkiniuose, ne tik šioje knygoje, kurios pavadinime prieveiksmis baisiai nereiškia, kaip įprasta šnekamojoje kalboje, labai ir todėl kuria antoniminę porą su žodžiu gražūs.

Daivos rimas yra tikslus kaip vienetinis šūvis. Paskutinis rimuojamos eilutės žodis, kai atsiveria prasmė, kartais atrodo vienintelis galimas, bet net ir patyrusiam skaitytojui jį sunku atspėti. Paprasti, tarsi neišradingi ir net banaloki rimai atveria didžiulę erdvę – nuo datos iki visatos, nuo pievos iki Dievo. Jos eilėraščiai leidžia patirti būseną, kurią literatūroje vadinu sūpynių efektu. Manau, knygų neskaitantys žmonės tą pačią būseną patiria važiuodami amerikietiškais kalneliais. Perskaitęs tam tikrą „aukščiausią“ kūrinio vietą, staiga krenti atgal su ištuštėjusiais paširdžiais, kvėpavimas trumpam stabteli, nusileidus ant žemės atminty lieka iki tol nematytas horizontas ir tada vėl atsiranda pulsas. Sūpynių efektą Daiva tiksliai aprašė viename eilėraštyje, knygoje, kuri įvertinta Jotvingių premija:

Bet kartą aš eilėraštį skaičiau,
už lango lijo, taip lengvai ir smulkiai,
ir tapo viduje kažkaip keisčiau,
lyg būtų ant širdies nukritus dulkė,
tokia lengva, mažutė ir jauki,
lyg skruzdėlė auksinė nuropotų,
lyg suptųs plūdė vakaro aky,
ir skonis burnoje – mamos kompoto...

Poetės pasaulėjauta knygoje „Baisiai gražūs eilėraščiai“ sukūrė retą lietuvių literatūroje žanrą – siaubo eilėraštį vaikams. Kai kurių eilėraščių tema – pamatinės vaikystės baimės: voro, audros, tamsos, artimųjų nemeilės. Tai patirta kiekvieno vaiko, o labiausiai – lakią vaizduotę turinčiųjų. Netechnokratiškai suvokiantys aplinką vaikai abstraktus įsivaizduoja kaip kūnus. Seniau jie kartais išardydavo laikrodžius ieškodami tiksinčios širdies. Tačiau Daivos eilėraščiai nebaisūs. Nei šioje knygoje, nei kurti suaugusiems, kad ir kaip ji mėgsta pagąsdinti skaitytojus tokiu, manau, visai Lietuvai aktualiu erkės įvaizdžiu.

Apie baisumą, bjaurastį, ironiją literatūroje daug prirašyta. Kartais skaitydama kūrinius, kurie veikia ironija, bjaurumo estetika, žiaurumu ar žiauria tiesa (tiesa dažniausiai nėra švelni), stengiuosi atspėti, kodėl vienų rašytojų baisiai gerus kūrinius atmetu, o kitų kūriniai, taip pat veikiantys gąsdymukais, traukte traukia...

Neseniai skaičiau garsaus rusų rašytojo Vladimiro Sorokino interviu. Rašytojas papasakojo, kaip vieną vaikystės vasarą jo tėvai išsinuomojo namelį Kryme, Alupkoje. Jam tada buvo devyneri. Kieme augo medis, „soveršenno čiudnoje persikovoje derevo“. Įsikoręs į jį nusiskynė vaisių – minkštą, pūkuotą. Staiga už tvoros pasigirdo dejonės ir smūgiai. Kitame name gyveno šeima: geriantis vyras, jo moteris ir jos tėvas. Girtuoklis mušė senuką. Kai tas tarp smūgių spėjo klaustelėti, už ką žentas muša, tas atsakė: „Todėl, kad noriu.“ V. Sorokinas rašo, kokia baisi buvo totalitarinės prievartos visuomenė, santykiai tarp žmonių ir kad gyvenimas susideda iš idilijos, to persiko, dejonių ir smūgių. Kai mąstau, kodėl labai talentingas ir garsus rašytojas V. Sorokinas man yra svetimas, o jo gąsdymukai gąsdina, keistokai priartėju prie šios laudacijos pabaigos.

Man ima atrodyti, kad jei D. Čepauskaitė būtų atostogavusi Kryme, Alupkoje, jei būtų įsikorusi į „soveršenno čiudnoje persikovoje derevo“, jei būtų nusiskynusi persiką, jei būtų išgirdusi dejones ir smūgius, tai nurydama seiles, bet vaisiaus neatsikandusi, instinktyviai būtų sviedusi jį per tvorą taikydama į girtuoklį. Nes minkštas ir pūkuotas vaisius jai asocijuotųsi su mušamo tėvo skruostu. Šita niekuo nepatikrinama versija ir perspektyva nepaaiškinamai aiškiai, „švelniai neįgaliai“ atsispindi jos eilėraščiuose.

O gal viskas yra daug paprasčiau... D. Čepauskaitė baigė medicinos studijas, metė ar net nepradėjo praktikos, sako, kad niekada to sprendimo nesigailėjo, tačiau joje liko neabejotinos gydomosios galios.