„Knyga vaikams, bet iliustracijos kaip suaugusiems“ – įprastai tokia replika iš liaudies lūpų lydėdavo sovietinės „Vagos“ leidybą. Įdomu, kad po dešimtmečio ar net kelių tas antikomplimentas virto komplimentu: su nostalgija atsigręžta į Stasio Eidrigevičiaus iliustruotas Vytautės Žilinskaitės knygas, Birutės Žilytės iliustracijas Aldonos Liobytės ar Kosto Kubilinsko knygoms, Leonardo Gutausko (iliustravusio savo paties knygas vaikams) grafiką. Kiek suprantu, antikomplimentas dėl iliustracijų jau yra pasiekęs ir Daivos Čepauskaitės ausis – rodos, radijo laidoje „Literatūros akiračiai“ dėl to viešai aiškinosi (https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013683984/literaturos-akiraciai-2018-01-28-16-03#wowzaplaystart=0&wowzaplayduration=1501000). Nesijaudinkime, juk puikiai atsimename, kokiu lygiu mokykloje vykdavo dailės pamokos ir kokį suoprotį apie vizualinius menus liaudis yra įgijusi.

„Baisiai gražūs eilėraščiai“ visiškai neplanuotai rezonuoja globaliais tendencijas. Pasaulyje populiarios knygos vaikams apie mirtį – su šmaikščiais paveikslėliais, bet sklidinos egzistencinio liūdesio. Prieš daugiau nei dešimtmetį lietuviškai išleistos verstinės Marios Molickos „Terapinės pasakos“ (iš lenkų k. vertė Halina Kobeckaitė. V.: Vaga, 2007, 224 p.), bet visada žiūrėjau į tą hibridinį žanrą kiek skeptiškai – jei jau akcentuojama terapija, meno (arba meniškai interpretuoto folkloro, literatūros) vargu ar bus. Vadinasi, knyga turės grynai taikomąją funkciją, o patys tekstai estetikos požiūriu bus nei žuvis, nei mėsa. Daivos Čepauskaitės knygoje ta funkcija neakcentuojama, bet ji minima pristatinėjant knygą. Keista, šiuo atveju toks pristatymas traukia, nes juk siūlomas ne folkloro perdirbinys (modifikuota pasaka), o eilėraštis – galima tikėtis, unikalus, autentiškas tekstas. Falšo Daivos poezijoje tikrai nėra – nei vaikams, nei suaugusiems. Joje nėra ir dirbtinio naivizmo, pritempto tikrovės infantilizavimo. Skaitant justi ūkiškas, praktiškas autorės požiūris – ji rašo kaip mama, turinti stabilų ryšį su savo adresatu. Ir pati Daiva, beje, neatitinka „nuplaukusios poetės“ įvaizdžio, iš pasisakymų atrodo labai racionali. Gražus eilėraštis „Kuo kvepia mamos“ (p. 24) steigia jutiminę, fenomenologinę pasaulio percepciją: ji aktuali ir „baisiųjų“ eilėraščių cikle, o „Virtuvės poezijoje“ tas jutimiškumas veržiasi per kraštus kaip sriuba iš puodo. Pastebima mažam vaikui aktuali kalbos logika („Kačiukai“, p. 11): pamenu, kai buitinėje kalboje ištardavau kokį frazeologizmą, vos pradėjusi kalbėti dukra puldavo įrodinėti, kad taip sakyti negalima. Įstabu, nes ta kūrybingoji vaikų gramatikos pradžia pati yra poezijos šaltinis.

Jaučiasi, kad tos baimės ir grožio temos, fiksuojamos pavadinime ir knygos skyriuose, pačiai autorei įdomios – ji nerašo apie tai „vien iš reikalo“. Turinys nėra nei nonsensas, nei banalybė, nei bele kas (prie to „bele ko“, t. y. prie tuščių tauškalų vaikų literatūroje teko pamažu priprasti). Per kelerius pastaruosius metus vaikų ir jaunimo literatūra Lietuvoje, galima sakyti, suklestėjo. Tą reiškinį lėmė skatinimo priemonės – matomi konkursai, stambios premijos, galimybė išleisti knygą vaikams su geru dailininku 10 000 tiražu. Paprastas, vaikiškas rimavimas poetams galėtų tapti meistriškumo įtvirtinimo mokykla. Daiva Čepauskaitė rašo senoviškai, klasikiniais ketureiliais, neįsiteikinėja saldumu. Knygą leidžia pati, su nuostoliais, nors yra gavusi kelis pasiūlymus iš leidyklų. Pati knyga man priminė Antano Šimkaus „Vaizdus iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ (V.: VšĮ Bernardinai.lt, 2012, 44 p). Gal dėl to, kad ta pati dailininkė?.. Nors abi knygos apipavidalintos labai nepanašiai, tarsi skirtinga ranka. Šimkaus eilėraščiai vaikams ne tokie akustiškai ir estetiškai „nugludinti“, ten daugiau erdvės veiksmui, nonsensui, mažiau dėmesio formai: rašoma laisvai, rimuojama ne taip skrupulingai, bet rezultatas gana netikėtas – man Šimkaus knyga su tuo aiškiu naratyvu apie bobulytę Stasę atrodo arčiau šiuolaikinių vaikų mentaliteto. Beje, vaikų darželių karnavaluose rengiamos inscenizacijos galėtų šį tą pasufleruoti apie vaikų poezijos vartoseną. Kadangi tas programėles organizuoja aukėtojos, vaikai dažniausiai deklamuoja senuosius, laiko patikrintus, t. y. mūsų kartai atpažįstamus eilėraščius – net ir man pačiai jie atrodo lengviau išmokstami, kadangi juos dar tebeprisimenu ir aš. Kaip būtų smagu, jeigu riba būtų peržengta – auklėtojos inscenizuotų Benedikto Januševičiaus „Kiškis kiškiškai kiškena“ arba Daivos Čepauskaitės „Po lova“. Visgi manau, kad dabartinius vaikus tiems tekstams paruošti būtų nelengva. Mano pačios duktė, bijau, nesugebėtų išmokti tokio jai sudėtingo teksto.

Įdomiausioji „Baisiai gražių eilėraščių“ dalis – vadinamieji „baimės“ eilėraščiai. Nustebau, nes jų pabaigos nėra laimingos – audros metu pasikaria kriaušė, voras suėda lyrinį veikėją, mama lovoje randa tik vaiko dantis ir t. t. Neatsiranda joks „gelbėtojas“, neguodžiama, neraminama; pabaisos ir baubai nelikviduojami. Autorė „Literatūros akiračiuose“ mini, kad rašė intuityviai, nesidomėjo jokiomis psichologinėmis teorijomis. Nuostabu, nes intuicija ją veda teisingai – baimė ne užgniaužiama, o išgyvenama. Šiurpių funkcijai artimi tekstai pasakoja apie būsenas, kurias sukelia paranormalūs reiškiniai ar būtybės. Švelnus komizmas net vaikui leidžia susigaudyti, kad tai, kad įtekstinama, nėra tikrovė. Tai kolektyvinei pasąmonei universalus fantazmas, įveikiamas jį iškalbant, vaizduojant, išžaižiant. Ir vėsaus kolorito Ievos Babilaitės piešiniai tada įgauna prasmę – gražu ne tai, kas lengvai suprantama, o tai, kas sudėtinga.
Ir vis vien man atrodo, kad tokias poezijos knygas skaito jau ne mūsų vaikai, o mes, suaugusieji, ištikti vaikystės ilgesio. Juk nieko daugiau anais laikais neturėjome – tik knygas. Mūsų vaikai jau turi ištisą virtualybę – jų net smegenys, atrodo, kitaip veikia. Galbūt jie skaitys šią knygą paauglystėje ar studijų metais?.. Apstulbinti fakto, kad ir jų laikais būta puikios poezijos vaikams, kurią bandė skaityti mamos (panašiai kaip mums Sigitą Gedą). Nenustebčiau. Džiaugiuosi, kad turime lentynoje.

-Giedrė Kazlauskaitė-