Vaivos knygos laukė visi. Kai per „Poezijos pavasario“ atidarymą sutikau Palmirą Mikėnaitę su naujiena rankose, ji papasakojo prisimenanti Grainytę iš senų laikų. Tuomet, pasak Palmiros, kažkas jai patarė verčiau nerašyti eilėraščių. Gal ir gerai patarė – Vaiva, nerašydama eilėraščių, pasiekė daug daugiau, negu tie jau labai poetiški poetai, nuo jaunumės giriami ir skatinami.

Skaitydama „Gorilos archyvus“, nevalingai prisiminiau šimtamečius keturvėjininkus. Nors gal tai jau ir last day, bet siurrealizmas ir lietuvių kalba – retas junginys, tad nelabai ko dar buvo prisiminti:

Koks bjaurus kunigaikštis yra saulė.

Jis, visų pirma – nutukęs,
ūsuotas,
jo delnai – įkyrūs sekliai, nenuilstantis malūnų
     fechtavimasis.
Veidas – tai milžiniška seniūnija,
burna – įkaitę pamišę gaidžiai, raudona fosilija.

Saulė yra bjaurus!

               („Saulės išvaizda“, p. 7)

Sakykit ką norit, bet toks matymo ir rašymo būdas nėra itin įprastas lietuvių lyrikoje. Ne vien dėl sąmoningo giminių painiojimo, avangardistinio koliažo technikos, estetinio atsainumo, bet ir pačios kalbos – lakoniškos, be lyrinių viražų, neužsiplepančios. Keturvėjininkiška yra pati laikysena, atvirai nemėgdžiojanti nieko iš lietuvių poezijos. Bent jau aš nematau Vaivos tekstuose jokių autoriteto pėdsakų. „Tik pelėda šį sezoną liuks: kedenasi savo gražius / pūkus.“ („Rudenėlis 2009“, p. 12) – atkreipiau dėmesį, kad ne filologinė leksika, paskutinės strofos įsitempusi filologė neparašytų (kadangi nevartoja žodžio „liuks“). Toks ne visai tipinis rašymas įtraukia nereikšmingus skaičius, kainas, čekių informaciją – buities detales, kurių poetinė suma gan juokinga:

Griebia šakotį už ragų
ir tempia namo.
2,9 EUR, 300 g.
Valgys pusryčiams 15 val.:
freelancer.

               („Freelancer“, p. 38)

Kiek tradiciškesnis atrodo kalbėjimas, kai pasitelkiant tas pačias kasdienybės detales (virtuvės kriauklės sietelio likučius), konstruojamas naratyvas, pvz. apie katę ir tarakonus („Adrenalino nebėr“, p. 22). Atsiremiama ne į įgrisusius poetizmus, bet nuolat simuliuojama bjaurumo estetika. Nors ką šiandien galima šokiruoti bjaurumo estetika?.. Nebent ką nors regione „Poezijos pavasario“ renginio metu, kur vis dar sklando „poezijos paukštė“ be jokių oksimoronų. Tuo tarpu Vaiva rašo eilėraštį apie gyvenimiškas nuostatas, švelniai kritikuodama įprastines, statistiškai būdingas sociumui:

Pašte prie langelio eilės:
prenumeruoja leidinius apie gyvenimo būdą, sportą,
mezginius, pasaulio paslaptis, senovę, botaniką,
psichologiją, ribines patirtis.

Bažnyčiose prenumeruoti mėginama meilę, pasisekimą
egzaminuose, auglio, vėžio ar išsėtinės sklerozės
kapituliaciją, ramybę mirusiems.

Jogos užsiėmimuose giliai kvėpuojant užsisakomos
     tvirtos
šlaunys, lankstumas, šviesa akyse ir prote.

Kalu vokiškų savybinių įvardžių lentelę:
Ich – mein(e)
Du – dein(e)
Er, es – sein(e)
Sie – ihr(e)
Ir man nieko daugiau nereikia.

Tik prisijaukinti valkataujantį šunį, atitrūkusį įvardį -
Save.

               („Nereiklioji prenumerata“, p. 30)

Tekste išdėstomos kalbančiosios vertybės – ne buitis, ne sveikata, ne šeima, ne karjera, ne dvasingumas, ne kūnas kaip investicija. Tai, o siaube – pati kalba, gramatika, savybiniai įvardžiai; savybiškumas, asmeniškumas, aš (kuris „valkatauja“ tik fiziškai, kelionių prasme, bet yra gan emociškai stabilus, patikimas, susiformavusio charakterio). Eilėraštį galėtume laikyti neformalia kalbančiosios programa. Visgi nepasitikėčiau tokiu manifestu aklai – kalbančiajai būdingas nunirimas ne vien į kalbą, bet ir į idėjas; eilėraščiuose formuluojamos problemos nesprendžiamos pačia kalba, pasaulis nenubraukiamas prieš žodžių skambesį.

Poezijoje Grainytė yra glausta ir konceptuali. Eilėraštyje „Ką varnos randa smėlyje“ (p. 34) naivokai, bet sofistiškai aiškinama nuosava Dievo samprata – aktuali tiek, kiek skaitančiajam įdomus kalbančiosios pasaulėvaizdis. Knygoje vis šmėkšteli J. D. Salinger'io „Franės ir Zujo“ motyvai – veikiausiai kaip autobiografiškai reikšminga lektūra. Taip seniai skaičiau „Franę ir Zujį“, turbūt paauglystėje. Ten jie man ir pasiliko, sunkiai rezonuoju jų reikšmę „Gorilos archyvuose“. Šmaikšti ištrauka tampa epigrafu prieš vieną skyrių. Visi knygos skyriai turi epigrafus, o ten jau esama visko visko, nuo karelų pasakų ligi medžiotojo Algimanto Šeškausko. Epigrafai kuria paratekstus. Skyriaus pavadinimas „Įvykiai žemynuose“, o ir kiti elementai suponuoja išvadą, kad Grainytė, nepaisant jos simpatijų folklorui ir lietuviškiems unikumams, visgi yra globali poetė. Esu galvojusi, kad per pastarąjį dešimtmetį ji patyrė intensyvų virsmą, kuris ją taip ir suformavo, ačiū Dievui. Jeigu būtų debiutavusi ne „Pekino dienoraščiais“, o poezijos knyga, vargu ar būtų prigyvenusi ligi auksinio liūto. 

Autorė nebijo absurdo, atsitiktinių vaizdinių šliejimo: „Vėjas toks stiprus: / jūroje medūzas sutelkė į vieną krūmą / skalbinių virvės stuburą perlaužė / nuo lubų nuplėšė uodus / mano galvą ant tavo pagalvės atnešė“ („Vėjas toks stiprus“, p. 48). Priešingai, ji pasitiki šia technika, kartu su ja jaučiasi tvirčiausiai (tai atsispindi kalboje – sakiniai įtaigūs, nėra nieko nereikalingo). Vaizdiniai turi žavingos bravūros, vizualinio ryžto, semantinio konkretumo. Pusšešėlių kalbančioji nemėgsta, todėl kartais formuluoja daug ir gan publicistiškai (pvz., eilėraštyje „Pacientė ir jos prisiminimai“, p. 65), tačiau skaitytojos yra sugaunama kaip prieštaraujanti savo pačios pasirinkimams (ilgisi dalykų, kurių čia pat išsižadėjo). Yra gražių autoironiškų eilėraščių, pvz. „Dokumentinis kinas. Diptichas“ (p. 89): lietuvių poezijos kontekste tai retenybė! Nes dauguma itin jautrūs sau. „Baltramiejus Vilentas / dėstė Karaliaučiaus Akademijoj. / Dabar jis – / mano katinas ir / kankinas anemijoj.“ („Nevykusi reinkarnacija“, p. 78) – tokio fluxus, nonsenso šiuo metu irgi nelabai yra, bent jau moterų rašyme. Jie šiek tiek būdingi ankstyvajai Aušros Kaziliūnaitės poezijai, tačiau dabar ji rašo kitaip, koncentruojasi į idėjas, žaidimo dėl žaidimo vengia.

Pagirtina, kad į tekstus įsriegiamos socialinės temos – švaistymas vs skurdas, aplinkosauga („Omletas. Life is life“, p. 110), bet jos sprendžiamos su gan dirbtine didaktika. Baigiant skaityti, susiformavo įspūdis (galbūt klaidingas), kad kalbančioji santykiuose yra nihilistė, o gamtosaugoje –
     altruistė. Pasirodė nepatikima proporcija, suabejojau tokios pozos nuoširdumu, bet gal tai mano spraga.

Ir, ačiū dailininkui Jurgiui Griškevičiui, tikrai malonus čiupinėti knygos formatas.

Vaiva Grainytė Gorilos archyvai. V., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 126 p.