Alvydas Šlepikas Mano tėvas žūsta. V., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019, 173 p.

Bijau rinktinių dėl jų apimties, svorio, svarbos; atskirų knygų konceptualumo išskydimo, poeto (ir savo!) jaunystės praradimo. Visa, ką žmogus parašė, sumetama į vieną katilą. Bijau atpažįstamumo – skaitau ir suprantu, kad tai praėjęs laikas, nes gerai atsimenu, kur buvau, kai pirmąkart perskaičiau vieną ar kitą eilėraštį. Baisu ir kelionės, kurią mano galvoje atliko svetimos eilutės, interpretuojamos savo naudai. Geriausiai esu įsiminus tuos Alvydo Šlepiko eilėraščius, kuriuos jis publikuodavo „Šiaurės Atėnuose“ – vieno eilėraščio rubrikoje antrame puslapyje. Ten pirmąkart perskaičiau eilėraščius Mano tėvas žūsta, Pamiršau pasiimti skėtį, Prakeiksmas (Poeto Žmonos monologas), gal dar ką nors. O iš knygos „Tylos artėjantis“ geriausiai atsimenu Užkalbėjimą (gal dar ir per PDR nuskambėjo, akustinė atmintis), Blunkančią freską, Lost, lost, lost III, To be or not to be, mister Nostradamus? Keista, kuo plonesnė ir mažesnė poezijos knyga, tuo ji man atrodo geresnė (neturiu šiam prietarui jokių loginių argumentų).

Šlepikas – žmogus orkestras; to nežino nebent tie, kurie nėra su juo asmeniškai susidūrę. Proza, poezija, teatras, kinas, serialai. Net recenzijų yra rašęs, kiek pamenu, dažniausiai „Literatūroje ir mene“. Pamenu, kartą paprašė vieno eilėraščio tuometiniam (kokių 2005-ųjų metų) „Litmenio“ pirmam puslapiui. Atėjusi į redakciją, arogantiškai mestelėjau, esą šito laikraščio neskaitau (jaunystė-kvailystė), o Alvydas ramiai tarė: nėra čia kuo didžiuotis, kad tu jo neskaitai. Susigėdau ir nuo to laiko tikrai nesigiriu, kad neskaitau leidinių, kuriuose esu publikuojama, nes tada nėra prasmės ir publikuotis juose. Bet su šypsena prisimenu tą įvykį, iš kokios jaunos literatės gavusi ambicingą pluoštą eilėraščių su prierašu „gal įdėtumėt į savo žurnalą“.

Rinktinė „Mano tėvas žūsta“ įtvirtina senamadiškai neoromantinį autoriaus pasaulėvaizdį, kuriame vis dar visu rimtumu figūruoja tokie jau nieko nebesakantys įvaizdžiai kaip vėjas, lietus, kraujas, paukščiai, mėnulis ir pan. Nemažai eilėraščių, atrodo, parašyti mamai ar bent jau šeimos narių motyvais (Sapnų ornitologija p. 19, Tylinti moteris p. 107, Lopšinė motinai p. 109 ir kt.). Miegantys (žuvę, mirę) vaikai – taip pat Šlepikui būdingas vaizdinys: „ak, šaukia miške pasiklydęs vaikas / raktai bjauriai žvanga mano kišenėje / atsiliepk nepaliaujamai skauda girdėjimą / verkia žydėdama vyšnios salos (Verksmas mirusiam vaikui, p. 157). Skausmas negali būti racionalus, todėl jam išreikšti pinamos alogiškos jungtys, oksimoronai, aliteracijos, užkalbėjimų refrenai:

Mėlynas mėnulis tau kaktą nulaižė
taika tavo kraujui

Malda teka tavo rankų šakom
taika tavo guoliui

Išėdė akis tau šviesos žvėris
taika tavo tamsai [...]

(Žuvęs vaikas, p. 106)

Neoromantizmą minėjau neatsitiktinai – knygoje šmėsteli ir Balys Sruoga (Balys Sruoga grįžta į pokario Vilnių, p. 114), ir vokiškojo stiliaus imitacija: „merginos jaunos ir gražios / senis esu jų stirnų kojoms / gervių krūtinėms – / jos mano motinos dukros“ (Pasivaikščiojimas. F. Schillerio parafrazė, p. 100). O vienas eilėraštis apskritai datuojamas 1887 m. birželio 12 d. (XIX amžius, kai man buvo šešiolika, p. 123) Autorius šioje knygoje, jeigu neleistinai tapatintume jį su lyriniu herojumi, atsiskleidžia kaip sentimentalus, jausmingas, mažiau, negu gyvenime, ciniškas – ne tas pats, kuris gali visus juokinti, pasakodamas komiškas istorijas užstalėje. Vis dėlto nonsenso poetikos yra, ir ne taip jau mažai:

mano dukrelė virė kisielių
raudoną ir klampų:
plaukiam dabar visi
saldžiam ir linksmam laike

laukai tapo rožiniai ir
vėjas nustebęs tyli:
vėjo burna užspringus
dukrelės kisieliaus pilna

karvės sumišę žiūri
mirkčioja misių blakstienom
humoro nesupranta:
rožinė Lietuva! […]

(mano dukrelė virė kisielių... p. 95)

Šiame ir kituose panašiuose Šlepiko tekstuose akivaizdus Sigito Gedos pamėgtas rašymo principas, absurdo žaismas, nesirūpinant semantinėmis gelmėmis. Čia svarbus sensityvinis žodžio ir tikrovės ryšys, vaikiškos vaizduotės estetika: „būna eilėraščiai kaip eglės / būna eilėraščiai kai beržai / yra tokių kaip ramunėlės / man patinka tie kur primena čiobrelius / jeigu juos užpiltum verdančiu vandeniu / skonis jų būtų toks kaip čiobrelių“ (būna eilėraščiai kaip eglės... p. 97). Kai kurie tekstai eksperimentinės formos (p. 139-141), vizualiai primena rytiečių rašmenis. Gal net ir pats rytietiškas dzenas, jeigu jį suprasime kaip polinkį į lakoniškumą ir, iš dalies, dzin nuostatą, autoriui nesvetimas. Nors dėl dzin nebūčiau tokia tikra, nes autentiškiausieji Šlepiko eilėraščiai, pvz., Leningradas. 1990 m. lapkritis (p. 18) išlaiko labai rimtas, niūrias, nuoširdžias ir neretai dramatiškas pozicijas. Dar keisčiau, kai pereinama į mums nepriprastą siurrealistinę manierą, pvz.: „[...] ir už anų langų nieko nėra / tik čirškiantis televizorius / užsidega / rėkianti diktorės galva [...] žiurkių valandos greitai bėga / dyla dantys kruvindami geležį / nebuvo niekad daugiau prasmės / laisvėje negu nelaisvėje – / taip išsisprendžia galvosūkis / tinginių naudai // medaus statinėse parakas / ir deganti moters galva / rieda rieda / artyn“ (Naujausios žinios, p. 158) Tas siurrealizmas maloniai pažadina nuo romantinių įvaizdžių kartotės snūstelėjusią skaitytoją; įsiveržia į knygą kaip kokia nekviesta meilė iš Šlepiko statyto serialo. Keista, negalėčiau pavadinti Šlepiko savo poetu, bet kai kurie jo eilėraščiai tikrai man svarbūs, nuo nieko nenusižiūrėti, esminiai. Kita vertus, jis niekam nėra savas, nes pats apsibrėžia kaip „Svetimų“ grupės narys. Meilė, tarp kitko, yra viena svarbiausių šios knygos temų, net jei maskuojama po atšiauraus pasaulio gėla.

Šlepiko eilėraščiui būdingas naratyvo, jeigu toks yra, režisavimas, suteikiantis tekstui ryškaus reljefiškumo ir dramaturginės įtampos (pvz., Prakeiksmas, p. 163). Banalu tą konstatuoti, turint omenyje, kad autorius ir yra režisierius, bet to nematyti taip pat būtų neapdairu. Kaip ir Sigito Gedos įtakos: „[...] Iškreipta tavo burna, vėjas saujoje, laikantis // miegančias pupeles, Azijos maldininkus, // kasdienį nuovargio spiritą. // Muse, kraujo vabale, prekystalių atmintie, // kruvinasis skerdienos sekmadienis garuoja // iš pražiotos burnos. Tu ramus. Tu ramus. Tu – ramybė. [...]“ (Policininkas žiūri į turgaus paukščius, p. 162). Laisvų asociacijų koliažo principu šis pasažas primena Gedos „Eilėraštį Dionizui Poškai“. Tokia poezija sietina su svaiguliu, įvaizdžių ribų išskydimu, alogizmais, kurie visgi klasifikuojami, šliejami pusšešėliais, pirmenybę teikiant romantiniam negatyvizmui. Stiliaus požiūriu Šlepikas nepralenkia Gedos, net su juo nerungtyniauja. Bet ir neieško kito rašymo būdo, nėra atviras naujiems skersvėjams, lieka ištikimas savo jaunystei, kai vis dar mokėsi iš autoritetų. Rinktinę redagavo Aidas Marčėnas, bet paliko kelias korektūros klaideles (p. 95, p. 123).