Nuotrauka Benedikto JanuševičiausŠiemet festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“ platformai VERSOPOLIS pasiūlė tris poetus – Gretą Ambrazaitę ir Mantą Balakauską bei, pasikeitus šių metų taisyklėms, trečias poetas turėo būti pasiūlytas iš kitos šalies, tad mūsų pasirinkimas – Latvijos poetas Krišjānis Zeļģis. Šiandien dalijamės Linos Buividavičiūtės rašiniu apie Manto Balakausko poeziją, skirtu svetainei versopolis.com

Pirmoji, 2016 m. išleista Manto Balakausko knyga pavadinta „Roma“. Kaip teigė pats autorius: „Roma – tai objektas, į kurį nukreiptas visas dėmesys, iš kurio gimsta naujas pasaulis. Tai taip pat ir liguistos fiksacijos objektas. Šakutė į lizdą. Juk mes kartais nesveikai prisirišame prie žmonių, prie daiktų, prie žodžių, prie procesų, juos kartojame ir juose skęstame, tad viskas ir yra Roma“. (Jurgos Tumasonytės interviu žurnale „Literatūra ir menas“). Išties, tiek išoriškai, tiek viduje Romos šioje knygoje daug. Skyrius laikančios kolonos, eilėraščių kalavijai, romėniška numeracija, sudėtingas vidaus akvedukų tiesimas, vaizduotės puotos ir mirties orgijos, apgriauti sielų koliziejai ir ištuštėjusios slaptavietės.

Kai galvoju apie Manto Balakausko poeziją, galvoje pinasi keli vaizdiniai, kuriuos mėginu įvilkti į žodžius. Pirmasis –  atskalūniškumas, eilėraščių subjekto laikysena ir mąstymo būdas, ta ypatinga vientulystė, kurios negali sulaužyti jokie poetiniai ryšiai. Autorius dalinasi ypatingomis tikrovės interpretacijomis, nebijodamas (o gal bijodamas, bet žaisdamas „va bank“) susižeisti į niekį, tuštumą, prasmės nebuvimą.  Ir dar sąžiningai visa tai fiksuodamas. Todėl balsų daugis, perkrova gali subjektą pargriauti, užgožti autentiškus žodžius: „...gal skambėjo per daug balsų, / prikalbėjimų, norų pagelbėt, / begalinės jėgos stumtis į priekį, / turbūt todėl taip ir nesugebėjau / iki galo perprast, iš kur į mane /pūs vėjas kitą viduržiemį“ (iš kn. Roma, p. 17). Toji vientulystė, kartais perauganti į paties suvokiamą solipsizmą, („ir sunku yra pajudėt,/išlipt iš savo galvos/tam negyvenimo komposte“, iš kn. Roma, 11 p.) vis tik suteikia subjektui ypatingą regėjimo galią.  Ir dar įskiepija nuoširdumo geną, sopantį, net užsispyrėlišką teisingumą, savęs demaskavimą, pasaulių naštą, atrakinamą savivokoje, kuri veda prie absurdo, beprotybės prieigų: „nes vis dažniau kažin kas surakina,/tokiais momentais atrodau sau baisiai juokingas/ir nuobodus. Ant manęs nuolat tupinėja maži žmonės,/apauti betoniniais batukais, nes didelių/ nebeįstengiu pakelti“ ( iš žurnalo „Literatūra ir menas“).  O subjektas – sapniškai žiaurioje aplinkoje mėginantis kažko nusitverti, ir tuoj pat dėl jau įvardyto sąžiningumo, sugriaunantis, kas buvo nutverta. Tai, už ko užsikabinama –  tik poetinės struktūros Ariadnės siūlas, patikimai suvyniojantis subjekto fobijas, tamsos geluonius į eilėraščio struktūrą.

Tai, apie ką man dar yra Balakausko poezija, –   apie atminties kūną ir kūno atmintį, masinės kultūros perversijas, trupančius dabarties kaulus ir nesentimentalų buvusiojo ir būsimo ilgesį. Apie tikrovės kliedesį, „balkonų turėklus,/laužančius amžinybės šengeno formas“, klaidžiojimą ribinėse erdvėse, kolektyvinės (pa)sąmonės ir kultūros Minotauro labirintuose, apie subjektą, „negalintį savęs iki galo perskaityti“, apie santykį ir vienatvę, apimančią iškišus galūnes į kosmosą.

Svarbus Balakausko poezijos motyvas – pačios kalbos galia ką nors reikšti. Iš pasikartojančių įvaizdžių („žodžiai yra tuščiaviduriai kaminų dūmai, / paukščių iškamšos, tupinčios savo šešėlyje“, p. 21; „... ir nebelieka žodžių, / prasmės nebelieka...“, p. 20; „kalbame vėjus, tik kalbame“, p. 23; „jokia gramatika negali suturėt šito rūsio sienų“, p. 32; „jie pavargo leist dvokiančias poezijos išskyras, p. 56 ) ryškėja abejonė, ar kalba gali ką nors reikšti, įvardyti, nusakyti. Ir vis tik mėginama –  pasitelkiant tapybiškumą, struktūrą, imama „galvoti ilgus laiškus apie Tave“, kartu vėl ir vėl demaskuojant „būties namus“, kurie labai dažnai būna apgaulingi, tuščiaviduriai kaip ir visas mūsų buvimas.

Šalia alsuoja savinaika, „jaunas ir mirtingas“ žmogus staiga suvokiantis, kad jis yra – jaunas ir mirtingas žmogus. Ir ši savivoka apraizgo visą tekstų kūną – trapumas, pasmerktumas, ištiktis, ir mūsų  įkyrios fiksacijos į pasaulį, panacėją, miestą, kuris jau seniai negyvas.

Man labai įdomu ir tai, kaip Balakausko eilėraštis gimsta – regis, tie patys, ne pernelyg įmantrūs žodžiai, įvaizdžiai sujungiami į ypatingą, originalų hermetišką pasaulį. Peršasi manymas, kad statyta ši Roma jau nuo seno galandant kirvukus ir – ilgai.

O aš laukiu antrosios knygos tekstų, keletą jau girdėjau, – bus gerai.