Ieva Rudžianskaitė Kita. K., VšĮ „Kauko laiptai”, 2019, 78 p.

Knygą „Kita“ perskaičiau du kartus – iš pradžių nieko nesupratau ir pagalvojau: asociacijų kratinys. Betgi redaktorius – Donaldas Kajokas. Antrą kartą skaičiau labiau dvasiškai prasiblaivius ir pavyko suprasti jungtis, autorės išmaniai paslėptas nuo skaitymo „iš pirmo žvilgsnio“. Apmąsčiau pavadinimą. Yra toks krikščioniškas žurnalas moterims „Tapati“ (jo pavadinimas, kaip bežiūrėsi, turbūt yra frazės „ta pati“ junginys) – kiek konservatyvus, sergėjantis „tradicines“ (šis žodis irgi abejotinas, nes tos tradicijos gan naujos) vertybes. Tada viskas gerai išeina. „Kita“ – tai pretenzija į išskirtinumą. Nors kiek pažįstu absoliučiai statistinių moterų – jos visos nuoširdžiai tiki esančios „kitokios“. Net ir tos „tradicinės“ moterys, stropiai besilaikančios joms „iš viršaus“ suformuotų taisyklių, sekuliarioje visumenėje jaučiasi tikrai ne dauguma ir mielai prisiima „kitų“ aureolę. Žodis „Kita(-s)“ apskiritai yra tapęs problemišku – vienaip jis skamba Slavojaus Žižeko filosofinėje vartosenoje, kitaip – mūsų kasdieniniame folklore. Mėgstame juo manipuliuoti, minėdami pabėgėlių, migrantų, LGBT, rasines, islamofobines problemas – tačiau šių metų protestuotojai prieš Pride eitynes tikrai buvo Kiti, ne Šie. Šie ramiai sau ėjo Gedimino prospektu ir jų buvo dauguma. Taigi, prasmė netikėtai apsiverčia.

Ieva Rudžianskaitė – šatėnų ir kitų kultūrinių leidinių recenzentė, kurios rašymą apie knygas vertinu, bet į poeziją žiūriu atokiai. Poezija – gana didelė ambicija (lygiai taip pat kaip man, pavyzdžiui, disertacija, romanas, smukioji proza), ją rašyti geriau sekasi, kaip čia korektiškiau išsireiškus – tokiems daugmaž dykaduoniams. Eilėraščiui reikia tingumo, kuris paprastai reiškiasi kaip atitolimas nuo normalybės. Tai nereiškia, kad literatai nedarbštūs. Tai reiškia, kad įprastai jie generuoja prasmę iš gana vidutiniškų savo resursų ir nėra suinteresuoti tų resursų gilinimu, nes gerai ir taip. Kai perskaitau kokį interviu su trisdešimtmečiais (paskutinis – Linos Simutytės su Povilu Šklėrium „Literatūroje ir mene“ literaturairmenas.lt), su liūdesiu suprantu, kad man jų kūryba nėra įdomi. Visų pirma dėl to, kad jie pernelyg ryškiai atspindi buvusią mane, antra – išpažintinis interviu žanras jau senokai virto meinstrymu ne vien gyvenimo būdo, bet ir kultūriniuose leidiniuose (pati į šatėnus įdedu panašių medžiagų, nes kitų nėra: dabar žmonės taip kalba). Bet su Rudžianskaite dar jokio panašaus interviu neskaičiau, tad jos autorystė kol kas mane intriguoja.

Iš pradžių „Kita“ pasirodė kaip gana eklektiškas žaidimas asmeninėmis asociacijomis. Asociacijos kartais perdėm abstrakčios – skaitytojai tenka dėliotis įsivaizduojamą koliažą, pvz.: „[...] Dar negaliu ištrinti iš atminties / Indelių ant kurių užrašyta / Cukrus Kava Arbata / (kas juose iš tikrųjų yra / supranti tik atidarius: / visai kaip mūsų kilmė / išteka įsipjovus) // Žalia bauginanti vėsa / Primena paprastą gebėjimą / Vaikščioti savomis kojomis / (neišdrįsome išmesti ramentų / bijojome su(si)žeisti) [...]“ (p. 11) Tikiausiai kalbama apie mirtį, praradimą, bet tikslesnių detalių naratyvui nėra: nujaučiamą siužetą rekonstruoti turi skaitytoja(-s) – tokia jau jo(-s) užduotis. Toji abstrakcija, kaip paaiškėja iš kito eilėraščio, yra sąmoningai pasirinkta: „Atsisakiau tikėti apčiuopiamumu / Abstrakcija priešnuodis beprotybei“ (Urna p. 15). Ši poezija nėra banali, nors ji apie still life.

Knygoje daug spalvų, justi pastanga koncentruotis į smulkias kasdienines detales, matyti ten neįprastybę, siurrelizmą. Tam naudojamas oksimoronas: „Mes niekada / Nematysime savęs / Kitoje grimasoje // Mūsų veidrodžiuose / Tobula švara / (jais nuslysta / baltas ramunės atodūsis) // Atneši lėkštę / Pilną prisirpusių fleitų liežuvėlių / Aš groju cukrų / Tu jo nemėgsti [...]“ (Mes niekada p. 30) Autorė dialoguoja, rašo kreipiniu, adresatas Tu svarbus. Pasirenka disonuojančius įvaizdžius, kuriuos į tekstą komponuoja išlavinta rega. Ne akustika, nors kalbančioji, sprendžiant iš realijų, galėtų turėti muzikinį išsilavinimą – knygoje esama muzikinių įvaizdžių, tačiau juos nurungia vizualika. Rudžianskaitės poezija įdomi tuo, kad tekstai konstruojami neįprastai, išorinis paprastumas apgaulingas. Ir tas dvilypumas, kurio niekaip nepagauni iškart: „Spalvoti vabalai / Vaikšto balkono turėklu / Jie tokie ryškūs / Kad rožės nuleidžia galvas // Esu juodas tarakonas / Į kurio nugarą / Saulė įrėmė smilių [...]“ (p. 52). Rašoma ne iš antropocentrinių pozicijų, pasirenkamas atipinis rakursas – tuo Rudžianskaitė artima Vaivai Grainytei, tik be tokios ryškios avangardistinės pretenzijos. Grainytės tekstai kiek glaustesni, tikslesni, aštresnėmis briaunomis. „Kitoje“ nesibaidoma šabloninių poezijos įvaizdžių – tokių kaip angelas ar mėnulis (žodžiu, mano pačių „mylimiausių“). Kalbančioji kartais šiek tiek prieštarauja savo pačios vertybinei sistemai: „Į terasą / Kažkas įleido / Rupūžę – / Kūnas aplipo / Musėm“ (Baimė p. 62) – ir ko čia bijoti rupūžės, jei nebijai būti tarakonu? Bent poroj vietų minima klaustrofobija, bet psichologizavimo, o taip pat ir išpažinčiavimo, laimei, visai nėra. Geriausi eilėraščiai, mano akimis, yra Jūros kriauklė (p. 14), Kas rytą... (p. 29), Vienas paskui kitą... (p. 45).

Perskaičiusi susimąsčiau, kas yra poezija. Buvau įpratusi manyti, kad tai kažkas, kas neatitinka reikalavimo, kad knyga būtų išleista. Pvz., Tomo Petrulio. Ji turi būti kažkuo nepanaši į statistinę, „iškristi“ iš bendro vaizdo. Rankraštį leidyklos turi stumdyti vienuolika ar daugiau metų (panašiai, kaip Dainos Opolskaitės noveles), reikalauti jį perrašyti, taisyti pagal komercinius leidyklos ar bent hermetiškus kelių literatų poreikius. Pasirodo, tai mano išsankstinė nuostata, nes būna ir kitaip. Taip pat įsitikinau, kad eilėraštis brėžia aiškią liniją – tai kaip piešimas. Ji gali būti absurdiška, kreivoka, kvailoka – bet verčiau jau drąsi linija, ne atsargus štrichavimas „kaip reikia“. (Lyginu rašymą su piešimu, nes ši vizualizacija man artima). Eilėraštis yra tas kalbos erdvės lopinėlis, kuriame, priešingai negu darže, ne parodoma, kaip gražiai įmanoma sukasti lysves, bet šis tas pranešama. Rudžianskaitės knygoje tas pranešimas ne taip jau lengvai iššifruojamas – čia nėra aiškiai matomo konflikto su pasauliu, agresijos, nuoskaudų. Bet išlieka nuostaba juo, grožėjimasis netobulumu. Atsisakymas žvelgti tipiniais rakursais. Ir taip, kalbančioji tikrai yra Kita (nors šis žodis jau banalus).