Ernestas Noreika, Apollo, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

Marius Burokas,  pristatydamas „Apollo“,  apžvalgoje-recenzijoje rašo, kad trečioji poeto knyga – „tarsi įtvirtinimas, ant anksčiau padėtų pamatų iškilęs pastatas arba, Ernesto atveju, erdvėlaivis“. Galvoju, kad Ernestas Noreika, jau anksčiau surentęs gerus pamatus, sukūrė puikų poezijos kosminį laivą, kuris pelnytai šių metų PDR „laivų parodoje“ pažymėtas garbingu prizu. Pirmas dalykas, kritęs į akis perskaičius knygą, tai savotiškas Ernesto kūrybinis dualizmas. Regis, galima atpažinti ankstesnį poetinį braižą, metaforų laukus, jų savitumą, įtaigumą, konstravimo pobūdį, tačiau drauge knygos eilėraščiai iškyla virš ankstesnės rašymo manieros ir galima drąsiai į mūsų kultūrinę orbitą sviesti frazę – „šia knyga poetas pranoksta ankstesnįjį save“.

Nors kosminiai laivai skrodžia laisvo dangaus platybes, vis tik yra užprogramuoti tikslui, o jų mechanizmas – kruopščiai ir atsakingai sukonstruotas. Taip ir Ernesto „Apollo“ – tvirtai suręstas poetinis modelis, pasmerktas laisvei ir atsakomybei rinkti ir fiksuoti šios, realios ir siurrealios, egzistencijos duomenis.

Vienas gražiausių naujos Ernesto knygos ypatumų ir yra tas egzistencinis, sakyčiau net egzistencialistinis, pamatas. Skaidrus liūdesio dugnas, praeinančių pavidalų fiksavimas, absurdo pajauta: „iš lietaus išlipa sustiklėję veidai/aprasoję nuo realybės šnopavimo/apraizgyti absurdo vijokliais“ („kalno kišenė“, 19 p.). Daugelyje knygos eilėraščių jutau subjekto pastangą čiuopti autentišką būtį, ši pastanga – alkis ir būtinybė, varomoji jėga, neretai atsimušanti į jau įvardyto absurdo, niekio, masinės būties asteroidus – čia „kvėpuojama absurdo nuoplaišomis“, skaitmeninės moterys „veikia pagal nulius ir vienetus“. Artikuliuojant šias egzistencialistines ir abusrdo pajautos paradigmas, taip pat kalbama apie vis sprūstančią prasmę ir prasilenkimus, skirtingose erdvėse besisukančius „žmonių laivus“. Kontrasto principu sudėliotas eilėraštis „Bellissima“: darbininkai, statę kruizinį laivą, priešinami turtuoliams, kurie: „patogiose teatro ložėse/augins riebalus ir nuobodulį/žais kortomis kaulais laimės kazino/rūkys brangius cigarus/vaišins kokteiliais atpigusias moteris“ (21 p.). Eilėraštyje fiksuojama įtampa tarp mes ir jie, tarp darbininko kūno druskos ir turtuolių, „vemiančių į paauksuotų klozetų kloakas“ išskyrų, tarp to, kuris tveria ir kuris vartoja, tarp šiurkščios kūrimo pastangos ir merkantiliškumo lengvybės. Nepaisant kiek deklaratyvaus tono, šis eilėraštis man labai patinka – autorius sugeba užmesti tankų reikšmių tinklą ir sugauti gyvenamąjį pasaulį tokį, koks jis regisi ir skaitytojo akimis. O tas pasaulis – sukeistintas ir keistinantis, gali atsiverti Tau pasukus už būties kampo, pačiai kalbai „pakišus koją“ – eilėraštyje „kelkraštis“ subjektas vietoj kaklaraiščio pasiriša kelkraštį – ir pažįsta „verdančią tuštumą“, prasilenkimus tarp žmonių, važinėjančių savo mašinose ir savo kelio pusėse, prarastį, dar kartą galutinai grasančią tam, „kas tau seniai nepriklauso“.

 Knygoje jutau ir fiksuojamą buvimo kontrastą –  tarp šiuolaikinio pasaulio tendencijų, „suskaitmeninto buvimo“ ir organiškos, kartais net archajiškos prigimtinio, gamtiško pasaulio egzistencijos, tarp pirminio ir antrinio – žmogaus daiktų –  sukurtumo, akmens, kraterio ir „patekimo į roboto vidurius“, „metalinių kranų dinozaurų“, kurie jau seniai „pažaboti žmogaus“. Įvardytasis kontrastas, atotrūkis knygos eilėraščiuose kartais atsiveria kaip tuštuma, niekis, kai gamtos objektai tampa išgyvintais simboliais („skaitome mirties postus neaiškiose/tikrovėse, kuriuos laikina nėkart/nesuteptos uniformos, savo/tuštumą pridengusios medaliais,/ nublizgintais žvaigždynais, įsegtais/į dangiškus atlapus“ („hablas“, 57 p.). Kitame eilėraštyje „indėnė“ griežta oro uostų tvarka priešinama subjektės laisvei ir gamtiškumui, kūrinio pabaiga vis labiau alsuoja alogika, beprotybės kvėptelėjimais, natūros, kūno, pirmykščio ritualo įsigalėjimu, įsimbolintu lietaus šokio, kuris turi galios suardyti griežtą mechaninio pasaulio tvarką – „indėnė šoka lietaus šokį/ir lėktuvai nekyla“; 42 p.  Vis tik gal net svarbesnis už priešstatas „Apollo“ yra pasaulio patyrimo kaip kelionės konceptas – o čia sugyvena tai, kas sukurta gamtos, ir tai,  kas – žmogaus,  vaizduotės povandeniai traukiniai ir tikrovės laivai, dangus ir mechaniniai paukščiai. Tikrovės daugis, jos paliudijimas Noreikos eilėraščiuose yra toks pat reikšmingas kaip  moralinė pozicija, reikalaujanti veiksmo. Svarbiausia – keliauti, skrosti nežinomybę, ir šis alkis, daugio vilionė – svarbi knygos tekstų atvertis. Apskritai, „Apollo“ kelionės konceptas minimas ir paties autoriaus, kuris teigė, jog dauguma eilėraščių parašyti gyvenant, dirbant Islandijoje ir Prancūzijoje (tai recenzijoje fiksuoja ir Marius Burokas). Skaitydama knygą, labai jutau tokį savitai autobiografinį momentą – vaizduojamo pasaulio atšiaurumą, „metalinius kranų dinozaurus“ ir šaltį, kurį paskui perskrodžia amžinai rusenanti nerimo liepsna.

Jau seniai pastebėjau, kad Ernestas ieško ir vykusiai randa originalių metaforų ir įvaizdžių – jie dažnai būna netikėti, bet skaitytojo nuostabą ilgėliau sustojus pakeičia jausmas – viskas taip stoja į vietas, lyg po klajonių grįžus namo. Taip prijaukinamas sukeistintas pasaulis, riedant, o gal plaukiant povandeniniams traukiniams, o lėktuvai tampa „kateriais, skriejančiais dangaus vandeniu“.  Apskritai paėmus, gyvenamasis pasaulis dažnai jaukinamasis ir sužmoginant, priartinant daiktus, „būtį savaime“ bei abstrakčias sąvokas prie „būties sau“ (pavyzdžiui, minėtini įvaizdžiai: mirę kalnų kūnai, tikrovės oda, degantys namukų veidai ir kt.)

Tai labai vykusi, konceptuali, vientisa knyga. Džiaugiuosi, kad šiemet ji čia, PDR, poezijos „kosminių laivų parodoje“. Gero jai skrydžio!