Tomas Venclova Rimą Užgirį knygos viršelyje pristato kaip gyvą paradoksą. Poetinės tapatybės atžvilgiu – taiklu ir esminga. Kaip pastebi Venclova, Užgiris, gimęs Kolorado valstijoje ir užaugęs Niujorke, rašo angliškai, turi „aiškią vietą JAV literatūriniame gyvenime“, o vis dėlto yra lietuvių poetas. Užgiris mūsų literatūriniame lauke itin vertinamas kaip vertėjas, tačiau dėl sudėtinės poetinės tapatybės šiam kūrėjui nebuvo lengva išleisti savo eilėraščių knygą lietuvių kalba. Labai džiugu, kad knyga pagaliau pasirodė, ir, tikiuosi, abejonių dėl Rimo kaip lietuvių poeto daugiau nebekils, – ir ne tik dėl dalies eilėraščių tematikos.

Lakoniškas, tačiau iškalbingas konceptualios, vientisos knygos pavadinimas sufleruoja tarpinę subjekto tapatybę – tarp skirtingų pasaulių, kultūrų ir istorijų. Tarpinė būtis, pasaulio daugio vilionės knygos viršelyje iliustruojami ir talentingos kūrėjos (beje, autoriaus žmonos) Monikos Furmanos meniniu darbu „Troškimų choras“. Greta daugio, multikultūriškumo, Užgirio poezijoje ryškėja ir vienio, bendrabūties koncepcija, istorijos nuolaužose ir egzistencijos skivytuose mėginant suvokti Aš tapatybę: „Kas visą šį laiką buvau aš / šiame mirgančiame triukšme ir išblaškytose / nuolaužose? / Vis sukamės ir sukamės ratu – / maišeliai, kolos butelis ir aš, prikaustyti prie / pamatų pilono, mūsų skaistyklos“ („Yst Riverio bliuzas“, p. 18) 

Užgirio knygą sudaro prologas – eilėraštis „Tarp“ – ir dvi dalys. Elžbieta Banytė LRT radijo apžvalgoje pastebėjo, kad pirmoje „Tarp“ dalyje daugiau kelionių ir jų refleksijų, o antrojoje dominuoja Lietuvos vaizdai ir santykis su jais. Nuo epigrafų ir pirmo eilėraščio aiškiai justi, kad viskas šiame poezijos rinkinyje yra itin apgalvota ir įvairūs kodai puikiai dera tarpusavyje. Pavyzdžiui, pasirinkta Jono Meko eilučių citata („After I was thrown out, kicked out from my own home... I decided that my country is ... the Republic of Poetry“) siejasi su subjekto ištara pirmajame knygos eilėraštyje „Tarp“: „Kaip krabas atsiskyrėlis, / kaip utėlė, kaip Odisėjas / be Itakės gyvenu / tarp eilučių. Žemėlapiai manęs / nesulaiko. Pabėgėlių sūnaus. / Anglų kalba – mano namai“ (p. 8). Aišku, čia prisimenu ir M. Heideggerį, ir A. Šliogerį – kalboje, ir ypač  poetinėje, esančius būties namus. Rašoma, kad „tapčiau, kuo esu“, būtent todėl, nepaisant erdvių ir kultūrų kaitos, Užgirio subjektą sunku pavadinti „žmogumi be vietos“ – kartą suradęs tikrus namus kalboje, taip lengvai jų neapleisi. 

R. Užgirio kuriamas subjektas deklaracijomis nesišvaisto – ir todėl, jau atradus žodžio, metaforos galią, nebesiekiama desperatiškai įsivietinti fizinėje erdvėje. Nors genius loci, įvairios subjekto tapatybės formavimuisi reikšmingos vietos, Rimo eilėraščiuose labai svarbios, tekstuose neaptiksi nereikalingos patetikos ar sentimentalaus graudulio, greičiau virš to pakylėjančią filosofinę žiūrą, platumą, kurios neapriboja konkretūs vietų įvardijimai, nes „erdvės, kurių neregėjau, kur kas platesnės – / tai, ko nepadariau, ko nemačiau, ko /  nemylėjau – visa, kas neįvyko, susipynę / į keturmatį aš tvirtai kaip ir visa, kas iš tiesų / buvo – tikrovė ir netikrovė“ („4 dimensijos ir sauja dulkių“, p. 14). Todėl, nors eilėraščiuose minimi ir konkretūs vietovardžiai, svarbesnės yra su jais susijusios būsenos ir žmonės. Taip Vest Vilidžo gatvelės saugo prisiminimus apie dviejų žmonių susitikimus ir prasilenkimus, Trojos griuvėsiai liudija prarastis, Bruklino tiltas ženklina paradoksalų kosminį stingulį, MO muziejus tampa meilės vienai moteriai ir menui liudininku, o eilėraštis „Šis tas apie Vilnių“ yra pasakojimas apie tautą ir jos gyvenimą,  nes „tai namai – patinka jie mums ar ne“ (p. 59). Užgirio eilėraščių subjektui įsivietinti padeda ir autentiškos empirinės bei intelektualinės patirtys. Kaip sakyta, bene kiekviena eilėraščiuose minima vieta prisotinta subjekto ir jam svarbių gyvasties bei istorijos, o gausūs filosofiniai, muzikiniai, kiti kultūriniai intertekstai išplečia prasmių lauką. Pastebiu, kad, nors Užgirio eilėraščiuose itin svarbūs gausūs kultūriniai, filosofiniai motyvai (tai tikrai intelektuali poezija), jie neužgožia „gyvo poezijos nervo“, jausmų, pojūčių sferos. Ir vėl randu subtilų, tikslų balansą tarp proto ir širdies, nes knygos subjektui neužtenka tik teorinio „dangiškųjų sferų“ supratimo ir nedera pasikliauti vien „pilku proto rūmu“ – reikia šokti tango skambant Harlemo milongai ir „gerti lėtą juslingumo žaibą“. Apskritai muzika, garsas eilėraščių subjektui yra itin svarbūs, jie kuria įvairias nuotaikų variacijas – nuo melancholiško bliuzo, išradingųjų Eriko Satie gimnopedijų, džiazo ir tango viražų iki lietuviško paukščio giesmės, širdies vožtuvų kilnojimosi ir kulkų zvimbimo. Šios muzikinės nuorodos drauge yra ir skirtingų kultūrų, pasaulių žymenys, ir subjekto patirčių liudijimai.

Užgirio poezijoje svarbūs ir autobiografiniai kontekstai, atpažįstamos autoriaus gyvenimo detalės: artimieji – karo pabėgėliai Vokietijos stovyklose, o paskui imigrantai JAV, paties Rimo ir jo kuriamo subjekto išvykimai ir sugrįžimai, daugiakultūrė patirtis, skyrybos, santykiai su mylima moterimi, tėvystė. Mano galva, autoriui pavyko puikiai išlaviruoti tarp asmeninių patirčių ir globalių įžvalgų – savojo gyvenimo detalės ir artimų gyvenimų liudijimai dera su tam tikro laikotarpio ir tautų istorija. Kartais skirtingų tautų ir kultūrų variacijos aptinkamos vienas po kito einančiuose eilėraščiuose, o kartais koegzistuoja kartu, pavyzdžiui, itin stipriame eilėraštyje „Vieno pasaulio skeveldros“ atskleidžiamas nyksmas, paliudijamas vienas po kito vardijamais vietovių pavadinimais, dviem „Internacionalo“ versijomis, Lietuvos himno ir Vokietiją šlovinančių eilučių koegzistencija, o beveidžiai naikintojai čia pat suniveliuojami: „užėjo rusai. / Komunistai. / Užėjo vokiečiai. / Fašistai“, p. 42).

Tai, kas dar skaitant krito į akis, – subtilios, niuansuotos, originalios ar naujai prikeltos metaforos ir simboliai. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Trojos griuvėsiai“ Troja – senovės miestas dabartinėje Turkijos teritorijoje, Amerikos miestelis ir  abi erdves susiejantis griūties, prarasties simbolis. O eilėraštyje „Švarkelis“ rūbas tampa „kieto ir jautraus“ vyro gyvenimo metafora.

Pabaigoje noriu pasidžiaugti ir vertimu – Marius Burokas, Dominykas Norkūnas ir Edgaras Platelis tikrai gerai padirbėjo ir vykusiai perteikė eilėraščių poetiką ir atmosferą. Tikrai būtų įdomu sulaukti ir kitos Rimo Užgirio knygos lietuviškai,  pažiūrėti, kaip naujiems poetiniams subjektams būnasi tose egzistencijos platumose ir istorijos tarpekliuose.