Apie poetus ir knygas

 

Penktadienis, 24 Balandis 2020

Panegirikos žanras

Romanas is uzsklandu large

Poetinės Jotvingių šutvės reikalai: laudacijos ir kiti pa(si)garbstymai. Sudarė Neringa Butnoriūtė, Andrius Jakučiūnas. V., „Poetinis Druskininkų ruduo“, 2019.

Giedrė Kazlauskaitė

Išskirtinis leidinys PDR'o trisdešimtmečiui – surinktos visos vienų poetų kitiems rašytos laudacijos, skaitomos teikiant Jotvingio ir Jaunojo jotvingio premijas. Knyga pristato, kaip per Nepriklausomybės metus pasistūmėjo panegirikos žanras, nes laudacijos gana greitai išplito ir kitų premijų progomis. Nepamenu, kada tiksliai jos pradėtos eksploatuoti, nes anksčiau jų tiesiog nebuvo. Laudacijos visada maloniai nustebina laureatą, nes iš atšiauriųjų kolegų, kurie ne tokie jau ir greiti svaidytis pagyromis, staiga pasipila maloniausi komplimentai. Pati esu pametusi  laudaciją, skirtą Mariui Burokui, tad graužia sąžinė. Knygelė fluxus dvasioje, parengta kaip linksmas ir nerūpestingas skaitinys, ypač naudinga jauniems literatams ir studentams – pasimokyti, kaip dera šmaikščiai ir nesaldžiai girti, arba, atvirkščiai, ko geriau nesakyti. Toks smarkiai intelektualesnis „Sveikinimų koncerto“ variantas.

Garbinimas, ypač draugo, bet kada rizikuoja tapti juokingas – perlenkimu, bičiulystės dramatizmu, žmogiškuoju interesu. Niekad nemėgau nekrologų, juose daug kas dirbtina, nes tarsi tebegalioja tradicija – apie mirusįjį tik gerai arba nieko. Tačiau baisiausia, kad kai kurie autoriai tų panegirikų susilaukia tik post mortem. Tada jos tikrai būna perdėtos ir erzina velionio idealizavimu – na nebuvo jis šventasis, buvo viso labo žmogus, kaip ir visi. Atskira poetų kategorija – jie mėgsta vienas kitą paaukštinti, esą tu esi pati geriausia(-s) iš visų(!), – jeigu turi bent kiek sveiko proto, iškart tokį gyrėją pasmerki, nes kalba nesąmones. Deja, tokio pataikavimo (gal net ir nuoširdaus) vis dar pasitaiko. Jis motyvuotas, nes iš pagirtojo, matyt, tikimasi to paties.

Ne paslaptis, kad dauguma poetų liguistai jautrūs kritikai, tačiau nė už ką to nepripažįsta. Ir itin lepūs pagyrimų atžvilgiu, kitaip sakant – pagyrimai, deja, žaibiškai tvirkina. Dauguma išmoksta būti tik glostomi. Tai žmogiška, bet jeigu išleidžiama knyga, tai yra viešas faktas: autorius turi būti pasiruošęs priimti ir kritiką. Priešingu atveju turėtų pakakti publikacijų feisbuke, geranoriškų draugų ir gerbėjų rate. Kad visi itin opūs, turbūt nereikia įrodinėti. Pakanka prisiminti, kaip reagavo į pernykštį anoniminį tekstą apie PDR (http://www.satenai.lt/2019/10/11/pdr/).

Geltonojoje panegirikų knygelėje visi mieli broliai ir seserys literatai – kaip ant delno. Su savo nuostabumais, empatija, nepataikymais į krepšį. Pvz., Andriaus Jakučiūno laudacija Ramunei Brundzaitei – ne apie Brundzaitę, o labiau apie jį patį. Skiriasi giriančiųjų tembras, formuluotės apie kūrybą: kai kurių gan patetiškos, o kai kurių – kaip Donato Petrošiaus leidinio atvarte („Pastebiu, kad poetai per retai susitinka, per mažai kalbasi, per retai susirašinėja. Kai susitinki, bendrauji, pajunti, kaip visi išsiilgę gero žodžio, palaikymo, nuoširdumo. Liaupsės yra kraštutinė, suvulgarinta, vengtina pagyrimo forma, beveik tokia pat vulgari kaip savigyra.“) Skiriasi ir humoro kalibras. Kęstutis Navakas apie laureatus: „Vargšai žmonės. Gauna premiją, bando prisėsti prie tunto pavydelninkų, o išgirsta vien: pasitrauk, netrukdyk, juk matai, kad kalu. Nė įkalti dorai nėr su kuo, tad trinasi laureatas aplinkui kaip Biliūno katytė, ir laukia, kol jį nušaus.“ (antrajame atvarte). Aukštesnės prabos nėra.

Kyla klausimas, kiek (ir kiek adekvačiai) laudacijose kalbama apie literatūrą. Tai tikrai nėra pagrindinė tema, bet jei jau prabylama apie ją, kalbėtojai kartais... apstulbina naivumu. Nors gal čia tokia apsimestinė poza, nes tarsi ir negražu sakyti ką nors kritiško, lyginti autorių ne su pasaulio ar bent lietuvių literatūros klasikais. Kartais garbintojai iš kito profesinio lauko pasako tiesiog naudingų dalykų, kaip Šarūnas Nakas: „Mane visais laikais trikdė ir dabar trikdo balsu skaitoma poezija. Man atrodo, kad tą darantys žmonės tiesiog nesusimąsto, kad tuo momentu jie išeina iš poezijos sferos, nes tampa muzikantais, rezgančiais geresnes ar prastesnes muzikines improvizacijas.“ (p. 18). Kaip tik dėl šios priežasties nedalyvavau karantino akcijoje „Poezija prie lango“, skeptiškai vertinau ir kai kuriuos dalyvius, nors pats sumanymas turbūt simpatiškas.

Ir nors giriamasi, kad leidinį sudaro 102 puslapiai (hokizmo atributas), suskaičiavau viso labo 90, su viršeliu – 92. Gal sudarytojai pamiršo kokias spalvotas įklijas? Bet, labiau tikėtina, čia pokštas.

Rašydama nevalingai prisiminiau, kaip dievaižin kada, gal net praėjusiame amžiuje, Onė Baliukonė, rašydama „Poezijos pavasario“ apžvalgą į Litmenį, pareiškė kažkaip taip: ar bent vienas iš poetų padėkojo viską suorganizavusioms Deimantei ir Janinai? T. y. norėjo viešai pagirti renginių organizatores, taikydama gėdinimo antitezę. Apmąsčiau tą atvejį. Pagirti, bet be moralizavimo – štai menas.

 

 

 

 

Daugiau šioje kategorijoje: « Tekstai Jauniausieji yra drugeliai »

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava