Lina Buividavičiūtė

„Žmonės“ – trečioji poetės, žurnalistės, dokumentinių filmų kūrėjos Enrikos Striogaitės knyga. Ilgai laukta, pasirodžiusi po 14 metų pertraukos. Ir šįkart laukti tikrai vertėjo. 

Pirmas dalykas, krintantis į akis skaitant „Žmones“, – literatūrinės tikrovės ir fikcijos persidengimas, regimas jau ant knygos viršelio: autorės pavardė – bendrame veikėjų vardų piešinyje. Eilėraščius, jų perskaitymo galimybes komentuoja ir knygos herojai, ir pati Striogaitė. Tai stiprina knygos intymumą, įsijautimą į lyrinių subjektų pasaulį ir suponuoja jų savarankiškumą bei gyvastingumą. Užrašytas, patekęs į knygą eilėraštis – jau su nukirpta bambagysle, savarankiškai kvėpuojantis, o jo subjektai – kone lygiateisiai šio pasaulio dalyviai. Toks savarankiškas būvis, kartais įgaunantis skausmingą išraišką, atsispindi ir pačiuose tekstuose. Eilėraščio subjektė ir menamoji autorė komunikuoja tarpusavyje, kūrinys įgyja išimtinę teisę užklausti savo kūrėją (eil. „Barbora R.“).  O metaeilėraštyje „Napoleonas“  apie poezijos kūrinius rašoma: „paleisdavau juos  į pasaulį, / prisipažįstu, neatsakingai, / vėliau, / nesulaukę brandos, nesusipratę, / daugelis sėdo į kalėjimą, / žudė ir prievartavo, / tyčiojosi ir žemino / mane, jų prigimtinį“ (p. 32). Eilėraščiai kaip apčiuopiama, tyrinėtina materija suvokiami ir kituose knygos kūriniuose: taip Alfukas tyrinėja išpreparuotus poezijos kūnus ir „karštu švinu aplieja / eilėraščio iltis“. O kartais, kaip koks... maišas bulvių, tekstas gali imti ir pradingti.

Kita gyvenamosios tikrovės sugadintiems knygos skaitytojams neišvengiamai kilsianti asociacija – žurnalas „Žmonės“. Vis tik sutampantys pavadinimai – bene vienintelis Striogaitės knygą ir šį periodinį leidinį siejantys dalykai. Enrikos poezijos fokusas – ne blizgios istorijos ir iščiustyti paveikslai, o autentiški išgyvenimai, dėmesys detalėms ir sielų virpesiams, dideliems mažųjų žmonių gyvenimams. Knyga „Žmonės“ persmelkia tikrumu ir gyvastimi. Čia jautriai ir pagarbiai liudijami skirtingi likimai, o  netikėtos asociacijos atskleidžia gyvenimų susipynimus – jie kuria ir sustiprina knygos vientisumą. Ir nors eilėraščių subjektai užklausia, kodėl apie juos rašoma, nes „nėra niekuo ypatingi“, atsako pati Striogaitės poezija, net kuriama savita poetinė pozicija – mažo žmogaus gyvenimo įtikrovinimas, išpažinimas, lūkesčiai ir nusivylimai yra reikšmingi. Nes tie mažieji žmones – mes. Nes ši Enrikos knyga – apie mus.

 Striogaitės poezijos rinkinyje itin jautriai ir pagauliai susijungia buities ir būties dedamosios, ir jų dermė atsiskleidžia tuose dideliuose mažų žmonių gyvenimuose. Jie susitinka – prie „Maximos“ kasų, šerdami valkataujančias kiemo kates ir maitindami savo pavargusių širdžių troškimus, supami septynių vienatvių, jaunystės meilę pamatydami po penkiasdešimties metų prie prekybos centro. Vidinę dinamiką išlaikantys aštrūs ir tikslūs Striogaitės eilėraščiai kuria atskirą orbitą, pasaulį pasaulyje, ištisą būties ekosistemą. Pagrindiniai eilėraščių veikėjai (taip, man regis, čia tas žodis tinka) – kasdienybės žmonės, būties periferijos gyventojai, vėtyti, purtyti ir mėtyti, išgyvenę ribines situacijas, nualinti, prarasti ir praradę, o vis dėlto „su išmėsinėtais sparnais / vis dar pakylu“ (p. 43). Eilėraščio dėmesio centre atsiduria detalės ir žmonės: prarastas mylimasis, niekad nedėvėtus kūdikio drabužėlius renkanti moteris, girtuokliai, prašantys išmaldos ir meistraujantys eilėraščius, po prievartos gimęs sūnus, mirusią mamą iki duobės nešantis ant rankų, išdavystę patyrusios mylimosios, vis dar geidžiančios su išdavusiuoju „sugulti vienoje kapo duobėje“, labdaros valgykloje ragaujami pirmųjų bendrų Kalėdų pietūs. Eilėraščių subjektai – dažnai gyvenimo vidurį ar saulėlydį pasiekę žmonės, turėję apsčiai vietos ir laiko prasilenkimams, o kartu – netikėtiems susitikimams ir likimų susipynimams. Naivūs jaunystės norai smigliai kimba į skaitytojo širdį: „išgyventi iki trisdešimties / nustebinti pasaulį / nepalaidoti tėvo / sutikti savo meilę / su kuria iki grabo lentos“ (p. 10). Savivokos stoka, saviapgaulės, tokie įprasti mūsų kasdienybėje, čia pateikiami kiek flirtuojant, koketiškai, ir kelia su švelnumu sumišusį graudumą: „vienišas vyras po gluosniu / ir katė /  naktyje <...> vienišas vyras po gluosniu / kas naktį ją tyliai šaukia // pieno vis įpilu // ai, ne todėl / kad jis mane domina“ (p. 46).  Ir vis tik greta liūdesio ir neišsipildymo alsuoja tikrumas, troškimai ir,  kaip savo recenzijoje įvardijo Audinga Peluritytė, „slapta vilties dramaturgija“.

 Dar kartą norisi pabrėžti tai, su kokiu dideliu jautrumu, skvarba, akylumu Striogaitė šias mažųjų žmonių istorijas pasakoja. Ironija „Žmonių“ eilėraščiuose apgaulinga, regis, atsigręžianti prieš patį subjektą, pavyzdžiui, eilėraštyje „Girta saulė“ menamos projekcijos „sena“, „stora“, „girta“ keičiamos tikrumu, mylinčių akių regėjimu: „kaip Dievą myliu, ėjo tarsi karalienė – / tiesi, ori, išdidi“ (p. 49). Intertekstai taip pat interpretuojami kūrybiškai – čia ir Alfukas – „beveik Verlenas“, ir Sauliaus virsmas Pauliumi, ir kalėjimo vartų sargas Petras, ir „aštuoniasdešimt pilkų atspalvių“.

Žmonių istorijas knygoje atskiedžia lyriniai eilėraščiai ir haiku primenantys poetiniai intarpai. Vis tik kertiniai ir įdomiausi – asmeniniai liudijimai, kuriuos šiame tekste ir akcentuoju.

Reikalinga, kūrybiška, talentingai parašyta knyga. Išsinešu daug. Ir šitą: „kartais taip jau išeina / gyveni vieną gyvenimą / o nusigyvena kitas“ (p. 73).