Nuotraukos autorius Dainius Dirgėla

Po spektaklio

Pūtikai pradeda savo partiją – pučia
dekoracijas į spalvingas krūvas, nors artistai
dar tik lukštenasi iš miegaviečių,
rūko, būriuojasi prie autobuso,
tas amžinai su berete, dabar su skrybėle
niekaip negali išeiti iš režisieriaus vaidmens –
blaškosi, vaikštinėja, kažkam kažką aiškina...
Ir artistai negali, ypač tie, gavusieji
didesnius vaidmenis, ar net kryželius po kaklais,
ypač jeigu spektaklis, regis, beveik pavyko
ir įsispaudė į atmintį suasmenintais vaizdiniais,
kuriuose scena nejučia susijungė su užkulisiais,
prasiturtino apkalbomis bei vylingais susilietimais
ir jau pamažu pradėjo pleventi į užmarštį,
kurią uzurpuoti dar vakar pradėjo metraštininkai,
su vaizdo kameromis ir nuosavais atrodymais,
netrukus visa tai sugaruos į skaitmeninį rūką,
o rytojus sėkmingai trupę šią areštuos
primindamas teisę tylėti ir tarnybines pareigas.

Bet žinoma, lieka lapai
su vaidmenų tekstais ir partijų natomis,
jų nesupūs pūtikai į vystančias instaliacijas,
kurios nukeliaus į kompostą ir po metų kitų sugrįš
sodria trąša į nesivaizduojamą dirvą,
jie pasiliks neaprėpiamuose vaizduotės tyruose
ir blaškysis nešiojami atsitiktinio vėjo, o šis,
sako, pučia kur nori.                                                     

2019 10