Juozas Žitkauskas
Nuotraukos autorė Mariam Paluszkiewicz

Birutė Ona Grašytė
Nuotraukos autorius Vytautas Grašys

Jau ne pirmą dešimtmetį sukatės kultūros renginių pasaulyje: organizuojate tokius festivalius kaip „TAI – AŠ“, „Purpurinis vakaras“, „Literatūrinės slinktys“, „Dainų dialogai“ ir kt., galybėje renginių ir pats dalyvavaujate. Smalsu, kada ir kokie buvo pirmieji Jūsų renginiai?

Viskas prasidėjo dar Kapčiamiestyje: domėjausi išeivijos poetu V. Kazoku, įkūriau jam skirtą muziejų, iš to atsirado poreikis organizuoti su tuo susietus renginius. Vėliau – kultūros namų saviveikliniai renginiai, o nuo 1994 m. pradėjau dirbti kultūros įstaigoje, kurios viena iš pagrindinių veiklų – kultūros šviečiamieji renginiai. Tuo metu, kaip panašiai ir dabar, visi renginiai buvo gana įvairūs – nuo kamerinių iki masinių švenčių, tad nelengva juos sutalpinti į vieną lentynėlę.

Pati pradžia buvo iš poreikio save realizuoti, pačiam pasirodyti. Ne viską galėjau susitalpinti mokyklinėje žurnalistikoje. Vėliau atėjo supratimas, kad gal tai gali būti įdomu ir kitiems. Ypač pradėjus dirbti ir gauti už tai atlygį, reikėjo rengti renginius pagal įstaigos specifiką. Tačiau nei tada, nei dabar nešokinėju pagal užsakymų ar įsakymų muzikėlę, o tą nematomą mostą batuta prisitaikau prie savo norų, geidžiamos veiklos.

Pirmųjų lankytų renginių nebuvo gausybė. Iš pradžių mano gimtojo Kapčiamiesčio kultūros namuose, paskui važiavome į aplinkinius miestelius, miestus. Savarankiškai juose pradėjau lankytis bene nuo keturiolikos metų. Labiausiai atsimenu jausmą, kai vos renginiui prasidėjus, atrodydavo, kad jis tuoj baigsis, o norėjosi, jog tęstųsi ir tęstųsi...

Kalbu apie renginius, kurie man, kaip kultūrininkui, turėjo įtakos. Apie „egzotiką“ su pionieriškomis „liniuotėmis“, popastiškais „tarnauju Tarybų Sąjungai“ nekalbu. Tai buvo beveik kasdienybė.

Viename interviu esate sakęs: „Jeigu suskaičiuočiau visus renginius, kuriuos suorganizavau per daugiau kaip dvidešimt metų, tai, manau, jog 70 procentų sudarytų renginiai, susiję su literatūra“, apie juos labiausiai ir norėčiau pasikalbėti.  Jau užsiminėte, tačiau norėtųsi, kad plačiau pasvarstytumėte, kaip tie renginiai ilgainiui keitėsi?

Literatūriniai renginiai labiau nesikeitė, nei keitėsi. Ir nematau čia nieko blogo. Tuo metu dar tik ėmėsi blykčioti privati iniciatyva, daugiau veiklos buvo organizuojama instituciškai. Šiandien labai išsiplėtė individualių idėjų įgyvendinimas, tų, kurios nepriklauso nuo jokių institucijų, kultūros centrų, bibliotekų. Tai gerai, nes atsiranda didesnė įvairovė, daugiau išmoningumo, lankstumo. Gal dėl to mūsų sostinėje itin įvairus kultūrinis gyvenimas. Net ir tuose tradiciniuose kameriniuose renginiuose atsiranda daugiau žaismo, mažiau formalumo, labiau diskutuojama, nei aptarinėjama. O pastaraisiais metais stebiu tendenciją, kad literatūros renginiui jau nebūtina ir muzikinė palyda.

Literatūros festivaliai kai kada panašesni į tarpsritinio meno festivalius, nes vienodomis teisėmis ten “dalyvauja” daug žanrų. Retsykiais juose jau net pasigendama tiesiog ramaus literatūros teksto skaitymo ar tylaus pokalbio.

Taip pat pasikeitė piniginiai reikalai, atsirado finansavimo sistema, kuri labai pastiprino renginius. Pamažu atsiranda literatūrinių renginių su bilietais, o rašytojams vis dažniau sumokami „normalūs” honorarai (nors aktoriai, skaitantys renginiuose jų kūrybą, vis dar gauna daugiau). Tikiuosi, kad šios gerosios tendencijos keliaus ir į ateitį.

Ar sutiktumėte, kad Lietuvos kultūros įstaigos vis dar įsikibusios laikosi sovietmečiu įsitvirtinusių renginių formų, joms trūksta kūrybiškumo ir inovatyvumo, tad ir žmonės tokiuose renginiuose vis mažiau lankosi, o didžiąją dalį auditorijų sudaro patys rašytojai?

Kartais ir didžiosios dalies rašytojų nebūna... Tačiau vienareikšmiškai teigti, kad visos kultūros įstaigos (kultūros centrai, bibliotekos, atskiros organizacijos) įsikibusios „sovietmečio formų“ negalima. Viskas priklauso nuo ten dirbančių žmonių kūrybiškumo. Jeigu jo yra, tada tas renginys bus įdomus, patrauklus, išmanus. Jeigu ne – renginys atsispindės tik statistikoje. Ir tai teigdamas turiu omenyje visus laikotarpius, įvairaus amžiaus organizatorius.

Su įvairiais renginiais nemažai pakeliaujate ir po Lietuvos miestus bei miestelius. Kaip ten atrodo kultūriniai renginiai, lyginant su didžiaisiais Lietuvos miestais?

Matyt, esminis skirtumas – tenykštis bendruomeniškumas. Didžiuosiuose miestuose to nėra, auditorija kviečiama per žiniasklaidos priemones, socialinius tinklus. Mažesniuose miestuose, miesteliuose paveikesnis individualus vietos organizatoriaus kvietimas. Kitą kartą iš sostinės atvykę renginio dalyviai net nesusimąsto, kad ta pilna keliasdešimties žmonių salytė sukviesta vietos kultūros darbuotojo telefono skambučiais, ir net daugkartiniais. Kai kada net išgirstu: „Aha, jau atėjo Birutė, Alvydas, bet dar nepradėkim, dar turi Alytė ateiti.” Gali ten kabinti daugybę plakatų, bet jie nieko neduoda, nes žmonėms reikia asmeniško kvietimo.

Deja, vis dar yra daug miestelių, kur profesionalus menas, žinomi rašytojai menkai pažįstami. Vietos autoriai gyvena hermetiškoje aplinkoje, jie niekuo, išskyrus save, nesidomi, tačiau nevengia savęs pristatyti kaip geriausių. Todėl esu už kuo didesnę profesionalaus meno ekspansiją į regionus. Net ir tuo atveju, jeigu po dešimties bandymų ten jis nebus deramai priimtas.

Dar norėčiau pakalbėti apie literatūrinių renginių reikalingumą, reikšmę. Kam tokie renginiai reikalingi?

Žinoma, kad pačios literatūros (tiek autoriaus, tiek jo kūrybos bet kokiu pavidalu) sklaidai.