Evelina Daciūtė
Nuotraukos autorė Monika Požerskytė

Buvo šiltas liepos vakaras. Po knygos apie Fridą Kahlo pristatymo su iliustratore Aušra Kiudulaite lėtai lipome į kalną: ji link savo namų, aš – iki savo automobilio. „Bet tai kaip lengva su tais pristatymais suaugusiesiems“, – atsiduso ji. „Mhm“, – sutikau aš. Daugiau apie tai nekalbėjome: tai buvo viena iš tų, jau nekart mūsų aptartų, apkalbėtų temų. Už mūsų nugarų – šimtai susitikimų su vaikais ir vos keli su suaugusiaisiais. Pirmu atveju – nenuspėjami, neprognozuojami, niekada jiems iki galo nebūsi pasiruošusi. Atvažiuoji įsivaizduodama eigą, ką ir po ko darysi, galbūt pakartosi tai, kas tiko vaikams, pas kuriuos buvai išvakarėse. Susitikimas prasideda, ir supranti, kad visai kita energetika, reikės improvizuoti, ieškoti tokių dalykų, kurie nustebins, prikaustys dėmesį, kurie tinka šioje erdvėje ir šioje vietoje. Jei vaikui nuobodu, jei jo neįtraukia, padės tik du dalykai: griežtas suaugęs prižiūrėtojas (nusvers galios ir baimės veiksnys) arba tavo improvizacinis talentas. Tik antruoju atveju galėsi sakyti, kad pavyko. Per susitikimus su suaugusiaisiais gali būti ramus, kad dauguma išsėdės mandagiai iki galo, net jei nebus labai įdomu, netriukšmaus, nebandys atsistoti ant galvos ar tave priversti tai padaryti.

Visai prieš pat minėtą knygos pristatymą su Aušra jos studijoje vartėme būsimos knygos iliustracijų eskizus. Jai už nugaros trys knygos vaikams, man – septynios, pakeliui – aštunta. Dar ir bendras kūdikis, supurtęs mudviejų gyvenimus – paveikslėlių knyga „Laimė yra lapė“. O čia, priešais mus, poezijos suaugusiesiems rinktinė „Žuvys fontanuose“. Svarstėme, kokios bus formos, kokios spalvos, emocija, kaip vaizdas suderės su tekstu. Kai stebi iš šalies, visa tai yra perėjimas į kitą žanrą, tai – nauja teritorija. O kai pats esi tame, tai, matyt, panašiai kaip su gyvenimu neramumų purtomoje valstybėje: iš šalies atrodo daug pavojingiau, nei gyvenant joje. Sutirštintos žinios per televiziją, žiniasklaidos portalus, socialinius tinklus, o šalia to – buitis, kur tarp visų turbulencijų verda paprastas gyvenimas: keliesi, valgai, bendrauji, galvoji, kaip išgyventi, vėl panyri į miegą. Taip ir mums – tai dar vienas bendras darbas, nes argi didelis skirtumas smuikininkui, ką griežti – Čaikovskio „Spragtuką“ ar Vivaldžio „Keturis sezonus“?

Kažkada literatūros pasaulyje galiojo taisyklės (greičiausiai nerašytos, nes jų niekur nepavyko aptikti) – būti ir veikti „savame žanre“. Jei rašai suaugusiesiems, tai tik jiems. Jei pradėjai nuo vaikų literatūros, pats kaltas, kad susigadinai karjerą. Taip ir vilksies visada iš paskos. Žinoma, būta išimčių: Roaldas Dahlis, Tove Jansson, A. A. Milne‘as, Antoine‘as de Saint-Exupéry, kiti mažiau žinomi autoriai rašė abiem skaitytojų grupėm. Tačiau tai buvo daugiau išimtys, patvirtinančios taisyklę. Kol vieną dieną vaikų, paauglių literatūra pralaužė ledus, ėmė auginti ne tik pardavimus, bet ir didinti prestižą, keisti nuostatą, kad vaikams rašyti ir piešti yra paprasčiau, lengviau, tam reikia mažiau pastangų. Viena iš didžiausių ledlaužių – „Hario Poterio“ kūrėja Joanne Rowling, žengtelėjusi ir į suaugusiųjų literatūrą, tiesa, iš pradžių pasirašydama slapyvardžiu. Judėjimas, daugiau iš suaugusiųjų į vaikų literatūrą, pastebimas ir Lietuvoje, o 56-erius metus leidžiama „Poezijos pavasario“ antologija pirmą kartą savo istorijoje įtraukė ir eilėraščių vaikams skyrių.

Kiek teko kalbėti su kolegomis, rašantiems vaikams, pasitaiko norinčių išbandyti save ir kitame žanre, jau yra taip ir padariusių. Kam jiems to reikia? Kam persijunginėti, ar neužtektų varyti  vienoje tonacijoje? Juk taip daug paprasčiau – eiti pramintu taku. Aš pati eilėraščius suaugusiesiems rašiau dar iki pradėdama kurti vaikams. Pirmiausia buvo mokyklinė patirtis. Vėl prie poezijos grįžau 2007 metais. Pradėjusi kurti prozą vaikams, eilėraščius ir vėl padėjau į šalį, kol vieną dieną jie man tapo gelbėjimosi šiaudu, padėjusiu išsilaikyti ant vandens. Knygos „Laimė yra lapė“ sėkmė turėjo ir šešėlinę pusę – nebegalėjau rašyti. Bandžiau dėlioti naujus kūrinius vaikams, bet nesiklijavo, atrodė tik blankūs anosios atspindžiai. Dabar suprantu, kad pati prislėgiau save akmeniu, iškėliau per aukštą kartelę. Nuolatiniai susitikimai išsunkė, nebegirdėjau savęs. Kad nepasirodytų per maža – su šeima persikėlėme į kitą šalį. Viena vertus, patyriau naujų iššūkių, išgyvenau juos lydintį stresą, o kita vertus, radosi daugiau laiko būti su savimi, pažiūrėti į savo gyvenimą iš šalies, tarsi jis būtų ne mano. Tuomet ir plūstelėjo eilėraščių banga. Iš gilių, tamsių užkaborių. Ne tų, į kuriuos norisi įlįsti ir kur gimsta vaikų eilėraščiai, bet tų, kuriuose baugu, kurių vengtum, bet jei įlendi – išsikabarosi jau visai kitoks. Taip po truputį gimė nauji ir kitokie kūriniai. Jie kartu su dalimi seniau parašytų sugulė į eilėraščių knygą „Žuvys fontanuose“, ją rudenį išleis leidykla „Dvi tylos“.

Jei savo kūrybą įsivaizduočiau kaip veiksmą, tai būtų žongliravimas trimis kamuoliukais – vaikų proza, vaikų poezija ir eilėraščiai suaugusiesiems. Kokios yra ribos? Kas jas nubrėžia? Ar jos apskritai yra? Ką jauti jas vis peržengdamas? O gal jas plėsdamas? Ar trindamas?  Prarandi ar atrandi? Man šie klausimai dar labai švieži ir neturiu aiškių atsakymų. Tačiau tiksliai žinau, ką noriu daryti – pasakoti istorijas. Kad ir kam jos būtų. Tokia forma ir to žanro, kokio jos nori būti papasakotos. Nes, kaip sakė poetė Maya Angelou, „nėra didesnės agonijos, nei savyje nešioti nepapasakotą istoriją“ („There is no greater agony than bearing an untold story inside you“.) Parašai ir palengvėja. Laikinai.