Darbas yra tikslingas, visuomenei naudingas žmogaus veikimas, reikalaujantis protinių ar fizinių jėgų. Tačiau kai fizinis arba protinis darbas nusveria svarstykles į kitą pusę, atsiranda keistas disonansas. Supranti, kad išsilaikyti ant lyno  be galo sudėtinga, bet būtina norint nenukristi į paraštę, iš kurios labai sunku atsikelti. Taisyklė galioja visiems, nebūtinai vien su literatūros pasauliu susijusiems žmonėms.

Mūsų kultūrinėje sąmonėje dar gajus šventojo poeto vaizdinys. Nepritapėlio, kuris nei gali, nei moka, nei privalo dirbti darbus, nesusijusius su jo tiesioginiu užsiėmimu – literatūra. Poetas privalo būti gyvas vien rašymu. O jei jau ėmėsi kokio nesusijusio darbo, tai jis nebešventas ir gal net nebe rašytojas. Vieni būtinai klausinės – kodėl? Juk sunku? Juk ne tau. O kiti aiškins – jei dirbsi ką nors literatūriško, susirask normalų darbą. Socialinės girnos. Bet rašytojai visada dirbo ir dirba kuo įvairiausius darbus: aukštalipiais, statybininkais, barmenais, padavėjais, valytojais, skalbėjais, bitininkais, žemdirbiais, sandėlininkais, aludariais, elektrikais, suvirintojais, vairuotojais, knygyno konsultantais, bibliotekininkais, mokytojais. Iš esmės tai darbai, kuriuose mokamas stabilus atlyginimas. Jie nėra visai arba iki galo susiję su literatūros pasauliu. Dirbant kai kuriuos iš minėtų darbų yra geresnė galimybė išlaikyti rašytojui priimtinesnį statusą.

Į klausimą, ką poetai dirba, atsakyti nesudėtinga. Daug sunkesnis klausimas: kodėl jie dirba darbus, tiesiogiai nesusijusius su literatūros pasauliu. Kodėl, užuot vertę tekstus, rašę straipsnius, pjeses, kai kurie pasirenka, pavyzdžiui, kaboti nuo ryto iki vakaro ant virvių dvidešimt penkių metrų aukštyje. Dirba, kad neišprotėtų, kad netaptų dvimačiais, kad neapsinuodytų literatūros garais. Jie ima išsiskirti, kai pernelyg ilgai verdi savose sultyse. Apsinuodijimu neretai skundžiasi kultūrinės spaudos redaktoriai ir poetai, kurių polėkis rašyti lėtai transformuojamas į darbą, tarsi į dantratį, sukantį literatūros mechanizmą. Priežasčių, kodėl taip yra, gali būti įvairių. Ribotas darbo vietų skaičius literatūros sektoriuje, maži atlyginimai, negebėjimas prisitaikyti prie nestabilaus freelancerio gyvenimo. Pastarasis dažnai primena amerikietiškuosius kalnelius. Taip pat kiekvienas turi savo asmenines darbų istorijas, kurioms būtų galima paskirti ištisą knygą. Aš, šiuo atveju, galiu kalbėti tik apie asmenines patirtis.

Manoji nepoetiškųjų darbų epopėja prasidėjo ankstyvajame amžiuje. Penkiolikos metų su tėvo pagalba įsidarbinau pagalbiniu darbuotoju statybose. Klojome vamzdžius, kasėme griovius ir mūrijome šulinius. Dabar jau negaliu pasakyti kiek naudos buvo iš tokio darbuotojo kaip aš. Nors cementą maišyti išmokau. Ten pirmą kartą susidūriau su pasauliu, plytinčiu už mokyklos ribų. Žinoma, darbininkus diskvalifikavau kaip primityvus, kurių pasaulis yra pernelyg paprastas, aiškus, automatiškai neįdomus. Jau tada sąmonėje ėmė vešėti klaidingas įsitikinimas, kad poetas yra kitoks sutvėrimas ir neprivalo dirbti tokių darbų. Pagrindinė poeto funkcija – rašyti.  Kokia tai buvo žavinga kvailystė! Statybininkai nuolat keikdavosi, pliekdavo kortomis ir laidydavo nešvankius anekdotus. Pamenu, žemių krūvoje vienas darbininkas rado akmenį ir visiems garsiai sušuko: „Pažiūrėkit, kokį akminą radau!”.  Gerą minutę tyrinėjo ir galiausiai, patenkintas radiniu, įsidėjo į kišenę. Turėjau susiprotėti, kad ten kažkas įdomaus kirba. Nors tik dabar galiu pasakyti, kad profesija, tai iš ko valgai duoną, su tavo vidiniu pasauliu nebūtinai susijusi.

Studijuojant nebuvo sunku vaizduoti, kad esi poetas. Dirbdavau, kai galėdavau, linksmindavausi beveik visada, įspūdžių netrūko. Vis pasitaikantys darbai – projektai stūmė į spąstus. Tuo metu visiškai nesvarsčiau, kad norėčiau dirbti kažką tiesioginiai susijusio su literatūra. Poetai nedirba, jie rašo ir švenčia gyvenimą, o jei ir dirba kokį darbą, tai tik laikinai. Toks požiūris trukdė. Kaip, būdamas poetu, imsiu ir tiesiog dirbsiu. Vieną dieną dirbau fotografo padėjėju, apie tris savaites kvepalų pardavėju, gyventojų surašinėtoju, pagalbiniu darbuotoju statybose. Visas iš to kilusias patirtis atmečiau arba fiksavau kaip neigiamas. Vėl išryškėjo būdinga nuostata. Poetas turi rašyti, visa kita –  kaip nors. Tai poetavimą pakelia į dausas. Verčia jaustis svarbiam.

Po studijų pradėjau dirbti padavėju – barmenu. Dirbau ketverius metus, nors šio darbo taip ir nepamėgau. Skundžiausi, kad nėra laiko rašyti, nors rašymo ritmas niekuo nepasikeitė nuo studijų laikų. Kad ir ką veikdavau, laiko rašymui skirdavau visada tiek pat. Darbas bare iš manęs neišmušė klaidingo įsitikinimo, kad poetai nedirba. Vėliau jį išmušė nuolatinis literatūrinių renginių organizavimas, dalyvavimas ir sukimasis tarp tokių pačių kaip aš. Važinėjimai į renginius ir plakimas liežuviu, poezijos skaitymai, įsiėdęs klausimas auditorijai, ar dar turi klausimų. Galiausiai nebegalėjau nieko parašyti, vos išgirdus, kad reikės skaityti, apimdavo silpnumas ir norėdavosi slėptis po stalu. Kartais į rankas patekdavo stipendija ar geriau apmokamas literatūrinis darbas. Nuo jų buvau daug labiau priklausomas, nei nuo paprasto darbo su stabiliu užmokesčiu. Apie pinigus turėjau galvoti nuolat. Tapau pinigų narkomanu. Literatūriniai renginiai ir projektukai tapo kasdienine doze, artinusia prie sėkmingos mėnesio pabaigos, kai pavyks susimokėti sąskaitas. Gavau puikią progą  palyginti du skirtingus pasaulius. Supratau, kad man daugiau idėjų kyla, kai aplink sukiojasi tiesiogiai su literatūra nesusiję pasaulio gyventojai.

Paskutiniu tašku tapo chroniškas negebėjimas rašyti. Reikėjo judėti, nuolat kažką patirti, kalbėtis ir bendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Juos išgyventi. O sukantis projektukų pasaulyje išgyventi tekdavo vien pinigų paiešką ir priklausomybę nuo jų.  Ir net tai suprantant buvo sudėtinga nusimesti priaugusį poeto luobą. Privalėjau padėti lyrą ir imtis arklo.

Atsisakiau visų darbų, susijusių su literatūra, nieko nebeorganizavau, niekur nebedalyvavau, nieko nebesistengiau parašyti. Pirmas bandymas buvo darbas viešbučio administracijoje. Ištvėriau du mėnesius. Galiausiai ėmiau dirbti knygyne, jaučiausi neblogai, man netgi patiko. Tačiau nuo literatūros mane vis dar purtė. Paskui gavau netikėtą pasiūlymą važiuoti dirbti į Islandijos šiaurę. Nedvejodamas sutikau. Neturėjau ko prarasti. Ten bare padirbėjau apie mėnesį ir įsidarbinau valymo firmoje-skalbykloje. Darbas fizinis, aiškus ir paprastas. Važinėjom po įvairiausius objektus, krovėm, valėm ir vežėm. Smegenys labai greitai ėmė atsigauti. Su kiekvienu prakaito lašu įsižiebdavo po neuroną. Aplink nebuvo jokios žodžiais išreikštos literatūros.  Ten galiausiai ir susiformavo idėja apie tai, ką čia pasakoju. Norint rašyti reikėjo būti šiek tiek atokiau, šiek tiek nuošalėje, šiek tiek kitaip. Literatūra negali kurti literatūros. Nepamirškime, kad ir be jos vyksta labai įdomus gyvenimas.