Waltas Whitmanas (1819–1892) pelnytai vadinamas verlibro revoliucionieriumi, vienu iš  svarbiausių amerikiečių poetų, pralenkusiu savąjį laiką. Jo gyvenimo knyga – poezijos rinkinys „Žolės lapai“, pirmąkart pasirodžiusi 1855 metais, buvo nuolat pildoma ir taisoma, o vėliausio leidimo apimtis siekė 400 puslapių. W. Whitmano eilėraščių rinktinė lietuviškai pasirodė 1959 metais, tekstus vertė Antanas Miškinis. Naujajame lietuviškame „Žolės lapų“ leidime skaitome Mariaus Buroko ir Kasparo Pociaus atrinktų tekstų vertimus.

Čiuopiant Walto Whitmano eilėraščius pirmas kilęs įspūdis – poezijos talpumas ir jaudrumas, gebėjimas suguldyti begales skirtingų istorijų, kalbos vąšeliu sunerti iš jų margaraštį mezginį – apie gyvenimą ir apie mirtį. Menamas paprastumas, implikuojamas intymus ryšys su Kitu, su skaitytoju slepia įstabią vitmenišką visatą – sudėtingą, daugiasluoksnę, drauge ir lyrišką, ir rupią. Šių eilėraščių autorius pasakoja ir liudija svetimus gyvenimus, paversdamas juos savais – pasaulio stebėjimas nejučia pereina į savistabą, nusikreipiama savin, paskui Aš fokusas vėl sprūsta išorėn, byloja apie tokį subjektui svarbų Kito pasaulį. Net keliuose eilėraščiuose atsiranda visų patirčių, įstabių istorijų sugėrimo motyvas. Sudaromas įspūdis, kad subjektas prisipildo pasaulio duotybių, kurios tarnauja ir autentiškos savasties atradimui. Taip pat Whitmano eilėraščiams itin aktualus Aš klausimas, jaučiama pastanga čiuopti savastį, kuri dažnai sprūsta, mainosi, įgyja ir savotiško mistiškumo, neapčiuopiamybės, šamaniškumo: „Tikiu tavimi, mano siela, bet kitas mano Aš tau žemintis neturi, / Ir tu neturi prieš jį nusižemint“. („Daina apie save“, [p.37 ).

Puikiai parašytame rinktinės įvade Rimas Užgiris teigia: „Nedaug poetų yra taip puikiai panaudoję vardijimo kūrybinį metodą kaip Whitmanas <...> Pats vardijimas ir reiškia begalybę, kuri visa negali būti išvardyta. Panašiai dalinis – ir erdvės, ir laiko prasme – yra ir tas nuostabus poeto susitapatinimas su kai kuriais veikėjais. Jis tampa kitų gyvenimo dalimi, o paskui atsitraukia“ (p. 14–15). Iš tiesų autoriui labai svarbu papasakoti, įtikrovinti gyvenamąjį pasaulį, įvairiausius buvimo būdus, sutelkti vaizdą į įprastus, bet kartu nepaprastus gyvenimus, fokusuoti žvilgsnį ir į tuos, kurie savo laiku buvo pamiršti, negirdimi. Bendrumo jausmas netrukdo užčiuopti savastį, „nes atomas, man priklausąs kiekvienas, taip pat ir Jums priklauso“ („Daina apie save“, p. 33). Steigiama savotiška sudėtinga daugybinė tapatybė, skelbiamas solidarumas su kitomis gyvybėmis, kitais gyvenimais. Šis solidarumas, gebėjimas matyti tiek save, tiek kitą, įvairovės, suplaukiančios į vieną gyvenimo ir mirties šaltinį, fiksavimas – mano galva, vienas svarbiausių šio amerikiečių kūrėjo poetikos bruožų: „Esu bet kokio atspalvio odos ar kastos, luomo ir religijos, / Valstietis ir mechanikas, artistas, džentelmenas, kvakeris, jūreivis, / Įkalintasis, suvedžiotojas, padauža, advokatas, gydytojas. Priešinuos viskam, kas mano įvairovei kenkia“ („Daina apie save“, p. 52).

Apskritai Whitmaną vadinčiau tolerancijos ir stebėjimo poetu – skvarbi akis stebi ir kuria aibę skirtingiausių gyvenimų, iš kurių nė vienas neturi pranašumo prieš kitą. Puoselėjama ypač svarbi empatija, atjauta. Taip, pavyzdžiui, eilėraščio „Daina apie save“ subjektas globoja sergantį pabėgusį vergą, gailisi kekšės, iš kurios šaiposi minia.  Eilėraščių herojui artimi visokeriopos lygybės principai: „Esu poetas moterų lygiai tiek, kiek vyrų, / Ir sakau, kad būti moterimi – taip pat didu, kaip būti vyru“ („Daina apie save“, 57 p.). Tiek pat dėmesio Whitmano eilėraščių subjektui verti žmogus, žolė ir žvaigždė, o teisingumas čia grįstas Naujojo Testamento principu: „Kas kitą žemina – pažemina mane“ („Daina apie save“, 61 p.).

Susitelkiama ir  į akimirką, joje vykstantį subtilų ir sudėtingą būties atsivėrimą. Whitmano eilėraščiuose nėra paviršinio intelektualumo ir intertekstualumo, jis subtiliai įaustas į giliuosius prasminius klodus. Tekstuose srūva sąmoningai pasirinktas gamtiškumas, kūniškumas, dėmesį  fokusuojant į patirtį, tiesioginį jos išgyvenimą: „Mokyklos ir tikėjimai atšaukiami, / Lai atsitraukia laikinai, geri jie tuo, ką daro, ir niekad bus / nepamiršti.“ („Daina apie save“, p. 33). Whitmano poezijoje daugiausia byloja ne akademinis diskursas, ne teoriniai išvedžiojimai, o jaučio akys, pasakančios daugiau nei subjektas yra perskaitęs raštuose, ir sukučiai, augantys prie lango, „mielesni už knygų metafiziką“.

Itin reikšminga Whitmano tekstams yra ir kūniškumo raiška. Subtilumas čia dera su aistra, išraiškingumu, siela pasiekiama per kūną, ir atvirkščiai. Ryšio su Kitu puoselėjimas, bendrystė neišvengiamai pereina į erotiką, Kito kūno patyrimą, išgyvenimą. Savuoju laiku tai šokiravo nemenką dalį skaitytojų, o knyga net buvo uždrausta Bostone.  Skonėjausi šiais organiškais, savo laiku revoliucingais kūniškais eilėraščių subjektų išpažinimais. Kai kuriuose Whitmano tekstuose kūno apoteozė (pavyzdžiui, eil. „Dainuoju elektrinį kūną“) man priminė modifikuotus „Giesmių giesmės“ viražus.

Dar vienas labai įstrigęs Whitmano poezijos ypatumas – visa apimantis, universalus žvilgsnis. Nenusigręžiama nei nuo luošių, nei nuo tamsiųjų būties pavidalų, o pats subjektas deklaruoja esąs „ne tik gėrio, bet ir nuodėmės poetas“, kurį įkvepia ir teigiamybės, ir blogis. Stebėtinas atvirumas ir po tokiu universalumu slypintis gilumas suteikia šio autoriaus poezijai dar daugiau tūrio, matmenų.

Kitas svarbus Whitmano poezijos momentas – subtilus svyravimas tarp gyvybės ir mirties. Visoje knygoje stebiu savotišką mirties suvokimo, traktavimo raidą – nuo neigimo „Dainoje apie save“ („Mažiausias ūglis liudija – mirties išties nėra... <...> O mirti – tai visai kas kita, nei kas galėjo nujausti, tai daug / geriau. / Ar kas nors manė, kad gimti – laimė? / Skubu pranešti jam ar jai, kad mirti – taip pat laimė, ir aš tai žinau“ (p. 40) iki elegiškų, fatališkų, tragizmo palytėtų vaizdinių eilėraštyje „Kai kieme prie namų alyvos žydėjo“ (tekstas parašytas netrukus po to, kai buvo nužudytas prezidentas Abrahamas Lincolnas).

Šio teksto pabaigoje noriu pabrėžti puikų vertėjų darbą – gerai pajausta Whitmano eilėraščių dvasia, pagauta kalbos ritmika ir pulsas.

Tai poezija, kurią nelengva suprasti, prie kurios norisi dažnai stabčioti, gėrėtis, užklausti. Tai įstabi poetinė Visata, kurioje norisi būti.