Apie poetus ir knygas

 

Ketvirtadienis, 03 gruodžio 2020

Mūsų vieta mitybos grandinėje arba laudacija jotvingiui Alvydui Šlepikui

Donatas Petrošius

2005-aisias mus pakvietė į Maskvos knygų mugę „Non fiction“. Alvydas tuo metu dirbo Litmeny, į oro uostą atvažiavo tiesiai iš redakcijos. Kai pamačiau jo palydą – kas ten tokie ir ką jie išdarinėja – iškart supratau, kad Kremliaus Maskvoje nepamatysim.

Bet Kremliaus nepamatėm visai ne dėl to. Rytais papusryčiavęs užeidavau į gretimą kambarį, kur buvo apsistojęs Alvydas, ir kantriai laukdavau, kol jis susiruoš eiti pasivaikščioti po Maskvą, kaip kad būdavom iš vakaro susitarę. Bet jis niekaip negalėdavo atsiplėšti nuo televizoriaus, nes ten rodydavo kulinarines laidas. Tas, kur moko maistą ruošti. Turbūt tais laikais lietuviškos televizijos tokių laidų nerodydavo, o Maskvos viešbučio televizijoje – tiek daug ir tokių įvairių – ir visas jas Alvydas matė reikalą ištyrinėti, kad įdienojus vos spėdavom metro nulėkt į mugės renginius.

Po keleto metų, gal kokiais 2010-aisiais, podraug su pora baltarusių poetų užsukom pas Alvydą į svečius. Alvydas pavaišino virtu – bet, kaip pats pabrėžė, nepervirtu – aštuonkoju.

Neužilgo Baltarusija pradėjo garsėti kaip vienas stambiausių ikrų, krevečių, kalmarų, aštuonkojų ir kitų jūros gėrybių eksportuotoja visoje Rytų Europoje.

2014-aisiais patys susiruošėm į Minską eilėraščių skaityti. Kaimyninės šalies konsulatas labai nenoriai išdavė vizas. Praktiškai patys plėšte išplėšėm savo pasus per langelį atsiėmimo punkte likus valandai iki traukinio išvykimo. Minske gerieji žmonės apgyvendino mus konspiraciniame bute Karlo Markso gatvėje. Bet maisto turėjom susirasti patys. Ko beužsisakydavom Niezaležnosc prospekto užeigose, viskas atrodė nevalgoma. Alvydas balsu stebėjosi – reikia sugebėti taip sugadinti maisto produktus. Nusikamavom kaip reikiant. Sutemus pasidalinom į dvi lygias grupeles ir patraukėm kas sau laimės ieškoti. Kitą dieną buvo pasigesta Alvydo, nes nei į butą K. Markso gatvėje, nei į Lietuvos ambasadą jisai neužsuko. Galiausiai man buvo pranešta, kad Alvydas pastebėtas geležinkelio stoty, o gal ir nebuvo pastebėtas, gal jis pats man paskambino, jau nebesvarbu, bet pamenu, kad man teko iš K. Markso gatvės į stotį skubiai tempti jo sunkų sakvojažą – spėliojant, kas ten viduje – mobili lauko virtuvė ar kokia kulinarinio šnipinėjimo įranga? Aptikau jį stoties bufete, tos įstaigos meniu Alvydas jau buvo ištyrinėjęs nuodugniai. Pirmu traukiniu išrūko į Vilnių paaiškinęs, kad reikia skubiai apdirbti kelionėje sukauptus duomenis.

Tais ar daugmaž kitais metais yra buvę taip, kad po literatūrinio vakaro susėda A. Šlepikas, Aidas Marčėnas ir Domantas Razauskas ir kalbasi apie trout-roką. Klausausi ir galvoju – koks aš atsilikęs, čia aš vienas prie stalo nieko apie tą žuvų muziką negirdėjęs. Nes juk teoriškai gali ir turi tokia būti – yra Brautigano romanas „Trout fishing in America“. Logiška. Namuose tikrinu internetuose – joks ten ne trout-rock, o krautrokas. Vokiškai nemoku, pasiduodu. 

Kai pamatau Alvydą Šlepiką, iškart susimąstau apie mūsų, poetų, vietą mitybos grandinėje. Ir kodėl jis, bestselerių kepėjas, nėra parašęs nė vienos kulinarinės knygos?

Labai panašiai ir su muzika. Visi žino, kad ne vieną dešimtmetį Alvydas kažkokiu instrumentu groja grupėje „Vilniaus cailiai“, bet niekas nėra girdėję nė vieno gabalo.

Esu matęs daug žvejų, visi jie žvejojo, nebuvo nė vieno, kuris žūstų. Turbūt su paprastu žvejo bilietu žūsti Lietuvos vandens telkiniuose negalima, tik žvejoti. Jei imi žūsti, žinok, išeis ne žuvienė, o eilėraštis.

Dabar turėtų prasidėti ta klampioji teksto dalis, kur aš turėčiau pagrįsti Jotvingių komiteto sprendimą, esą Alvydo Šlepiko eilėraščiai iš knygos „Mano tėvas žūsta“ yra tokie geri, kad verti net Jotvingių premijos.

Alvydas iš savo patirties galėtų prirašyti kalnus komiškų eilių ir esė, prigalvoti pokštų ir paradoksų. Bet taip nedaro, jo kūryba rimta, net ne postmodernistinė. Alvydo kūrybinė virtuvė yra tradicinė, iš grynų, aiškų skonį turinčių ingredientų, nesiūlo nei žuvies skonio vištienos, nei raugintų apelsinų. Jei Alvydo tekste pateikta tragedija, tai tikra tragedija, o ne tragikomedija. Menkai ironijos, net vertybinės hierarchijos aiškios. Visiškai ne tas semantinis laukas, kokiame, pavyzdžiui man, įprasta klaidžioti. 

Siūlau pažvelgti iš kitos pusės, vaiko akimis. Kokia poezija, kurie eilėraščiai ir kokiomis aplinkybėmis yra patys vertingiausi? Tuos, kuriuos be mokyklinės programos perskaito smalsūs vaikai. Perskaito ir pasižymi.

1994-aisiais, kai buvau 15 metų kaimo vaikas, nematęs nė vieno gyvo poeto, nežinodamas, kad būna toks PDR, radau laikrašty ar žurnale A. Šlepiko eilėraščių publikaciją ir nusirašiau ant po ranka pasitaikiusio A4 lapo. Vienoje pusėje – atsišviesti 1989 brazilų metalo grupės „Sepultura“ albumo „Beneath the Remains“ tekstai, kita pusė – švari – su „Nelaimės diena“, MKČ, „Netark jos vardo be reikalo“.

Visos trys „Nelaimės dienos“ dalys pateko į aptariamą knygą. Geri produktai negenda, nors kažkoks vidinis ar išorinis redaktorius, kaip matyti iš naujosios knygos, mėgino sugadinti. Trečioji dalis buvo tokia, kokią kadaise nusirašiau:

pažvelk toliau kur regis nebėra
nei žemės nei vandens vien tyras
ir nepasiekiamas dangus. era
žvėries prasideda. o irias
į tuos krantus kurių jau nebėra

žmogus pametęs orientyrus.
kas stebi mus iš drumzlino vandens?
kas migdo ir vilioja vyrus
kas plaukus jų anam krante kedens
geltono vėjo plaukus nebegyvus?

Nors, akivaizdu, ne metalisto parašyta, bet atpažinau, kad daugmaž artimas, per gyvenimą roko naštą nešantis žmogus.

Gyvenime patyriau, kad Alvydas yra pats tikriausias altruistas, retsykiais – mecenatas. Ne vienam kolegai davęs ir scenaristų amato dantis, ir duonos. Kad kolegos patys galėtų valgyti, o ne būti suvalgyti kitų. Premija, kokia ji bebūtų, padengs tik menką dalį negrąžintų, pamirštų skolų ir palūkanų, kurių Alvydas niekada neskaičiuodavo.

Prisijungdamas prie gausaus sveikintojų būrio norėčiau išreikšti pageidavimą: būtų gražu ir visuotinai naudinga, jei, laureate, kada nors parašytumėte veikalą „Jotvingių valgiai“. Šiaip ar taip – visi mes esame kokioje nors mitybos grandinėje: vienus iš mūsų praryja istorijos nasrai, kitus – susiurbia per poezijos šiaudą. Pirmoji dalis galėtų vadintis – „Patiekalai su krauju“. O antroji – „Patiekalai su taika“. Taika visų mūsų ir visų jotvingių kraujui.

 

 

 

 

 

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava