Ona Marija Dy Urbšytė – žinoma architektė ir fotografė – „Miego užrašais“ debiutuoja kaip poetė. Rašiau apie autorės fotografijų parodą – jos nuotraukos puošia ir poezijos knygą. Įdomu pažvelgti į žodinę Onos Marijos kūrybą, o čia neišvengiami profesiniai kontekstai. Kaip sako pati autorė: „savo darbinę veiklą paskyrusi profesijai – architektūrai, <...>džiaugiuosi, kad atėjo metas kitokiai kūrybai – žodžių konstravimo architektūrai, kur remiuosi pagrindiniu principu: žodžiui ankšta, minčiai erdvu“. Iš tiesų, darni realių ir siurrealių vaizdų rikiuotė, iš priešybių  gretinimų susidedanti pastanga junglumui, prasmės steigčiai – autorės kūrybinis braižas, savotiškas poetinis parašas. Pastebėtina, kad architektoninės Onos Marijos poezijos plokštės darniai gula viena prie kitos, o konstrukcinės tekstų siūlės nebraška per susidūrimus –  sukuriamas pakankamai organiškas, vientisas paveikslas. „Miego užrašų“ architektūra – naratyvinius viražus, poetinius pasakojimus keičiantis būsenų, nuojautų fiksavimas. Svarbus čia ir slėpinys, pagarba eilėraščio gelmei, nes „prisilietusi suardysi/ornamentuotą struktūrą“ (27 p.).

Knyga sudaryta iš trijų dalių: „nemiga“, „sapnai“, „nubudimai“. Pasirinktos ypatingos, kartais net ribinės pasąmonės atverties būsenos, laikas įgyjantis ir mitinę dimensiją. Taip suponuojamas ypatingas šiapusinės ir anapusinės tikrovės bylojimas, archetipų įgalinimas – tai pagrindžia ir autorės naudojami religiniai įvaizdžiai, mitiniai, filosofiniai kontekstai: „žiūriu į tave,/sėdintį ant upės kranto,/pamerkusį kojas į tekančius/Letos vandenis, į mudviejų gyvenimo upę,/į kurią antrą kartą nebeiįbrisime“ (28 p.). Vis tik  įvairios tikrovės dimensijos, jos persidengimai, pasąmonės raiška poetės eilėraščiuose tarnauja kaip esamojo subjektės gyvenimo atvertis, čia-būtis, universalūs, naujai interpretuojami gerai žinomi dalykai. Jie atskleidžiami viena pamatine sąvoka kiekvieno eilėraščio pabaigoje, pavyzdžiui: „nostalgija“, „dovana“, „duotybė“ , „baimė“, „buvimas“, „prisiminimai“, „praradimai“. Autorės poezijos ašis – mėginimas autentiškai žvelgti į pagrindinius būties dėmenis, sudarančius žmogaus gyvenimą.  Siekiama apčiuopti esminius esaties konstruktus, apmąstyti svarbiausias sąvokas, dažnai regimas ir kaip opozicijas: tyla ir garsas, geismas ir mirtis, sapnas ir tikrovė. Dažnai sugretinamos prieštaros, taip išgyvenant būties dichotomijas – Onos Marijos poezijoje susitinka gyvastis ir irimas, „jaunas senis“ ir moteris, iš geismo „dūsaujančius guolius“ keičia senių atodūsiai, o miestai tarpsta greta „nuskurusių kaimų“.

„Miego užrašų“ kalbančioji – „vienišė savyje“, kartu žengianti link kito. Knygoje nebijoma atsiverti, apnuoginti savo pažeidžiamumo, laikinumo, trapumo, įvardyti tai, dėl ko skauda – „nepakeliamą būties lengvybę“. Svarbi Onos Marijos poetinė sąvoka – tyla, traktuojama labiau ne kaip atskirtis, izoliuojanti nuo pasaulio, o kaip itin turininga ir prasminga duotybė, būdas išgirsti save ir nuolat gaudžiantį pasaulį: „negaila suplėšytų rankraščių,/gaila sudraskytos tylos“ (8 p.)“; „tylų, kaip spalvų,/pasitaiko įvairių:/juodai būdingas liūdesys,/baltai – laukimas/pilkai – kasdienybė/ tyla – bežodė byla,/vienatvės draugė“ (9 p.); „abejoju vienatvės buvimu,/jei tyla ir aš/esame drauge,/tai anos nėra“ (20 p.).  Eilėraščių subjektei labai svarbu, „pro laiko plyšį žvelgti į buvusią save“, o kartu fiksuoti dabartinę ir kurti būsimąją Aš: „sukarpau save kas rytą į gabalus penkis:/tyla, klaida, nežinia, abejonė, nykuma,/taip vadinu būsenų drabužius,/šildančius mane“ (72 p.). Ribinėse sapno, nemigos būsenose dažnai klajojama po buvusio laiko klodus, prisimenamos Aš ištakos, protėvių balsai – šventybiško, mitinio ir mistinio laiko ištakose skleidžiasi karstelėjusio spanguolių kisieliaus, žvakių vaško, Kūčių naktį kalbančių gyvulių įvaizdžiai. Keliaujama laiku – nuo protėvių balanos šviesos iki dabartinio Aš ir kitos kartos – keliuose eilėraščiuose minimas sūnus.

Subjektė fiksuoja egzistencijos trapumą, pasitelkiama žmogaus–dulkės metafora, atskleidžiama visiems vienoda būties baigtis, paradoksalus nyksmo tvarumas: „tiek pakanka/poros saujų pelenų/urnai padėti,/nesvarbu,/koks skeletas klaidžiojo žemės takais,/celė visiems ta pati, po nulis kablelis penkis“ (34 p.). Rimtį, mąslumą gyvina keli intarpai, kai leidžiama sau atsipalaiduoti, patirti egzistencijos kvaitulį, „trupinėtis dviese“, ar atsiverti pasauliui be išankstinių prielaidų, pasinerti į nebūtį ne į kaip grėslią nepažinią dimensiją, bet kaip į daoistinį visų pradžių šaltinį: „kaip gera būt apsvaigusiam, girtam,/į viską nusispjovus, pamojus vėjui,/ištarus Viso gero,/visam nebūtin prasmegti“ (71 p.).  

Kaip jau minėta, tekstai papildyti filosofiniais, mitiniais, religiniais, kultūriniais intertekstais. Jie sugula gana darniai ir padeda kurti poetines prasmes. Apskritai, ši knyga –  įdomus bandymas dalintis mažosiomis gyvenimo ir mirties repeticijomis.