Iš esmės viskas, ką darome ir patiriame, gali būti parduota ar bent jau turi tokį potencialą. Veiklos ir patirtys nesunkiai monetizuojamos. Sukurta ištisa industrija, kur galima pritaikyti savo įvairiausius gebėjimus. Žinoma, galime atsisakyti, tačiau dėl šiuolaikinių galimybių vis tiek esame įkainoti. Mūsų gyvenimai turi pakankamai aiškią piniginę išraišką.  Taip pat ir poezija patiria įvairių mikro transformacijų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad iš esmės jos nieko nekeičia, tačiau taip manyti neteisinga. Net jei keletas pirmų bandymų atrodo nevykę ar komiški. Eksprimentuojant šio formos tobulinamos ir iš jų imama tai, kas veikia bei toliau tobulinama.

Prieš kokius ketverius metus socialinines erdves užplūdo įvairaus plauko autoriai rašantys nesudėtingus, nieko iš skaitytojo nereikalaujančius tekstus. Tekstai labiau priminė reklaminius šūkius nei literatūrą. Tai buvo gana naujas reiškinys, natūraliai sukėlęs daugybę diskusijų, kurios dabar atrodo kiek juokingos. Jokia apokalipsė neatėjo ir iš esmės socialinių tinklų poetai nieko nepakeitė. Jų skaitytojai su literatūra dažniausiai nesusiję ir tuos tekstus skaito visiškai dėl kitų priežasčių. Vis dėlto reikia pripažinti, kad statistinis feisbuko ar instagramo poetas surenka daug didesnę auditoriją nei tradicinės laikysenos autorius. Paradoksalu, kad tai nieko iš esmės nereiškia, nes visų to proceso dalyvių tikslai skirtingi. Tiesa, kad tai būtų įsisąmoninta, tiek vieniems, tiek kitiems reikėjo laiko. Būta ir internetinių poetų manifestų, labiau kėlusių šypseną, nei norą į juos atsakyti. Kai kuriant svarbiausia yra savireklama, piaras, po kurio laiko netrunka suveikti Mikės Melagėlio efektas: nustojama tikėti, kad tokiuose tekstuose gali pasitaikyti šis tas kokybiško.

Andrew Lloyd iš Vice¹ atliko įdomų eksperimentą, jis nusprendė mėnesiui tapti instagramo poetu arba, kaip pats rašė, blogiausiu poetu internete. Ir jam tai puikiai pavyko. Per keturias savaites nedėdamas pastangų ir naudodamasis instagramo teikiamomis funkcijomis ir galimybėmis Andrew surinko 646 sekėjus. Gal per pustrečio mėnesio būtų pritraukęs visus 1354 poezijos skaitytojus? Tikrai neblogas rezultatas. Žinoma, su jokiomis poetinėmis ambicijomis ar meile literatūrai nei pats autorius, nei jo skaitytojai visiškai nesusiję. Jie tapatinasi tik su produkto kūrimu, jo vartojimu, o jų tikslas – emocinė manipuliacija. Pats produktas turi būti suvartojamas lengvai, neužkišti skrandžio. Pastarąjį žodį pavartojau tikslingai, nes ši kūrybos rūšis išskirtinai susijusi su skrandžio funkcijomis.

Prabėgus kuriam laikui aiškiai matome, kad internetinės poezijos populiarumas buvo dėsningas. Radosi didelis tokio tipo kūrybos poreikis, šią nišą reikėjo kažkam užpildyti. Tačiau poeziją ir internetinę poeziją skirianti praraja nesumažėjo. Tiek viena, tiek kita grupės kūrybą atmetė kaip svetimkūnį. Visi liko savo stovyklose, nes niekas jų nesieja iš esmės.

Pastaruoju metu pasigirsta ne mažiau įdomių svarstymų. Kaip suderinti reklamą ir poezijos kokybę? Pirmasis variantas, kai kokybė atmetama, o dėmesys nukreipiamas vien į reklamą, nepasiteisino, tad ieškoma aukso vidurio. Neatsisakoma minties, kad poeziją galima parduoti kaip bet kokį kitą produktą, jei tik bus rastas tinkamas popierius, į kurį ją būtų galima suvynioti. Ar pamatysime priešingybių junginį? Laikas parodys, bet gera poezija vis labiau panašėja į priekaištą produktų pasaulyje. Aplinkoje, kur daug kas monetizuojama, vertinama pagal sekėjų ir laikų skaičių, sunku išsaugoti tam tikrą švaros lygį. Natūralu, kad pasąmoningai norėtųsi ir poeziją paversti pinigų darymo fabrikėliu. Poezija iškyla kaip priekaištas, kai niekaip nepavyksta jos parduoti. Bet ar įmanomas kompromisas tarp poezijos ir jos virtimo specifiniu produktu? Peršasi išvada, kad vienintelė logiška išeitis – tai poezija į minusą. Kūryba – tai atimties veiksmas, kurio rezultatas – poezija. Poezija iš prigimties idealistiška, ji ima nykti vos ją monetizavus vos uždėjus jai pakinktus, vos pajungus ją savo asmeniniams tikslams.

 https://www.vice.com/en/article/zmjmj3/instagram-poetry-become-successful-scam