Nuotraukos autorius Vygaudas Juozaitis

Tavo pirmoji knyga „Mėlynojo banginio širdis” pasirodė 2016 m. ir sulaukė įvairių kritikų vertinimų – buvo pabrėžiama, jog aprašai savo kartos patirtis, Tavo knygoje netrūko ir įvairių šią kartą reprezentuojančių simbolių. Kaip vertini „Mėlynąją banginio širdį” iš dabartinės perspektyvos? Jei galėtum retrospektyviai grįžti, ką patartum tuometinei Dovilei?

Tada turėjau daugiau ambicijos ir mažiau žinių, norėjau viską išbandyti ir jaunatviškai maištauti. Su ta knyga mane ištiko kairos: knygos redaktorė sakė, kad kažkuris pagrindinis kandidatas neatnešė tais metais rankraščio, ergo rinkimai buvo silpnesni, todėl ir laimėjau. Tai taip netiesiogiai pasakė, kad nesu labai gera poetė, kas pozityviai nuteikė, jeigu juokaučiau. Iki šiol man stipriausia knygos idėja ir konceptuali kompozicija: skyriai, eilėraštis-išnaša. Kai kurių eilėraščių gėdinuosi, dažnas atrodo išties naivus, bet yra ir tokių, kurie man iki šiol artimi, nors jau taip ir neberašyčiau. Gera išgirsti, kad kažkam iš mano kartos surezonavo, vis tiek rašiau apie esamąjį laiką. Jeigu grįžčiau, susilaikyčiau nuo kritikos, nes tada buvau gerame kūrybiniame būvyje.

Esi ne tik poetė, bet ir aktyviai užsiimti tapyba, rengi parodas. Visgi, norėčiau paklausti apie Tavo poetinį kelią: ar identifikuoji save, kaip poetę? Ar galėtum išskirti kokie autoriai formavo Tavo poetinę pasaulėžiūrą?

Kažkur esu sakiusi, kad šias etiketes naudoju instrumentiškai, o ne egzistenciškai, kad būtų paprasčiau komunikuoti, pvz., renginių ar biografijos aprašymuose. Bet iš tiesų smagu, kai kažkas pavadina poete. Dažniausiai tai pasakyta būna linksma nata, draugiškai patraukiant per dantį dėl kokio nors poelgio ar požiūrio. Dabar kai poetės ar poeto paklausia, ar jis poetas, dažnai jis teisinasi, kodėl jis ne poetas, galbūt poetas tik tam tikru metu, nes kažkaip negražu, juokinga ir netaktiška sakyti, kad toks esi. Šitas žodis bendruomenės kontekste tarsi rodo, kad žiūri į save labai rimtai – kas yra tiesa, žiūrint į pavyzdžius, kurie iš tiesų save laiko rimtais poetais. Ir visada tas argumentacijas įdomu būna skaityti. Nenoriu būti apologetiška savo statusuose, bet ir kažkaip jau labai romantizuoti šį apibūdinimą nesinori, bet galiu pasakyti, jog esu poetiška siela, ne kitaip.

Tavo disertacijoje „Fantominio Don Kichoto, atgyjančių kūrinių, nuodingų gėlių, sapnuojančių save sistemų, (iš)šokančių raidžių ir visa tai apimančios pastoralės (al)bumas: disertacija” figūruoja literatūrinis Don Kichoto personažas. Kiek Tau jis yra svarbus? Ar yra kitų literatūrinių prototipų, kurie Tau būtų artimi?

Pirmiausia, jis man tuo metu buvo svarbus tuo, kad buvo (ne)sąmoningai naivus, kad tai buvo jo strategija, ir man buvo įdomu, kaip jam seksis ją įgyvendinti, kokia pridėtinė vertė iš to susikuria. Tai, kad protarpiais buvo sąmoningas, parodo kad ir toks jo ketinimas: „ketinu sekti Amadžiu ir dėtis išprotėjusiu, tariamai pulti į neviltį ir siautėti“. Ir jam buvo tikrai sunku išlaikyti sąmoningumo ribą. Ir kad tai humoristinė figūra, per kurią pasireiškia gyvenimo tragizmas. Tarkim, jo mirtis dvigubai sąmoninga. Jis mirties patale supranta, kad Don Kichoto būvis buvo iliuzija,    haliucinacija miršta, jis prablaivėja. Jis sako „jaučiu, kad netrukus mirsiu, ir todėl baikime juokus“. Ir kaip tik tai ir yra juokinga ir tuo pačiu graudu, ir griebia už širdies. Ir aš norėčiau rašydama sukelti šiuos visus jausmus lygiagrečiai.

Ir, kad pop kultūroje jis laikomas svajotoju, idealistu, kad tai tai jau klišinė figūra, skirta apibūdinti visokius atskalūnus ir svajotojus, bet už kadro paliekama, kad jis ne toks jau gerietis – turėjo puikybės ir smurtavo dėl savo įsitikinimų, Sančai liepė plaktis, ietimi išskerdė avis, nes manė, jog kovoja prieš priešiškus įvairiausių ir skirtingų pasaulio tautų pulkus. Man tai yra menininko ego metafora.

Tiesiog jis tokia unversali figūra, išlipus iš knygos, kartu ir nugrota, tokie prieštaravimai, kad niekaip iki galo negali jos apibūdinti ir išrišti. Todėl visai teisingas magnetukas ant šaldytuvo, kurį viena draugė parvežė man iš Ispanijos – Don Kichotas jojantis ne ant Rosinanto, bet ant knygos, ant kurios užrašyta don quixote de la mancha.

Kita tokia svarbi, bet ne literatūrinė, galėtų būti Mona Liza, kuri išlipo iš savo paveikslo.

Poetas Linas Daugėla, rašydamas apie Tavo antrąją knygą „Takeliai_žolėje” teigia, jog „kalbančioji trokšta išsivaduoti iš visuomenės spazmų”. Ar turėjai tokią intenciją rašydama? Jei taip, kaip įvardintum, kas Tau asmeniškai yra poeto įvardintas išsivadavimas?

Mane tokios abstrakcijos trikdo, nežinau kaip į jas atsakyti. Apskritai turbūt kūryba yra laisvės siekis, erdvė, kurioje galima veikti ir aiškintis sau svarbius dalykus, kartais jausti prasmę, nes kurti dažniausiai nėra pareiga. Bet gaila, kad kūrybinė laisvė dažnai nėra finansinė laisvė. Galbūt poetės išsivadavimas būtų turima finansinė laisvė.

Viename interviu minėjai, jog esi „sąmojingai naivi”, naivizmas atpažįstamas ir abiejose Tavo poezijos knygose. Kodėl sąmojingai pasirinkai kalbėti naivistiškai? Virginija Cibarauskė yra teigusi, „jog iš pažiūros kasdieniam artimas, „naivus“ kalbėjimas be jokių į akis krintančių meninių priemonių tarsi nepretenduoja į ypatingas gelmes bei potekstes” ir pabrėžusi, jog šis paprastumas yra apgaulingas. Ar pritari tam?

Klausime yra toks fainas riktas, kad esu sąmojingai, o ne sąmoningai naivi. Taigi net labiau norėčiau būti sąmojingai, ne sąmoningai naivi. Man patinka tas apgaulingas momentas mene, kai per paprastumą prasiskleidžia kažkas, ko nesitikima, rašymą lyg taip sau, lengvumą smogia egzistencinis nerimas. Man atrodo, kad antroje knygoje to naivizmo liko mažiau. Kartais galvoju, kodėl negaliu, neleidžiu sau būti rimta, kad čia mano kompleksas, ir tada prirašau labai rimtų ir dramatiškų eilėraščių. Bet humoras poezijoje visada mane pavergia.

Tavo kūryboje (tiek vizualinėje, tiek poetinėje) greta naivumo sutinkama ir ironija, socialinė kritika, dažnai – kičo, absurdo elementai. Režisierius Billy Wilder yra sakęs, jog jeigu nori sakyti tiesą, turi būti juokingas, kitaip žmonės tave nužudys. Ar pritari tam? 

Priminė ta memą, kur darbuotoją išstumia pro langą iš konferencijos kambario, kai jis vienintelis pateikia adekvatų pasiūlymą. Iš tikrųjų juoko forma leidžia nuskausminus ne tik išsakyti, bet ir priimti „tiesą“, nes paradoksaliai apgauna tave ir sukelia pozityvią emociją – juoką, nuo kurios, pralaužus ledus, gali nerti gilyn. Bet ar nebuvo tokių rūmų juokdarių, kuriuos nužudė? Vertėtų pasitikrinti, kad nedarytume fakto klaidos.

„Takeliuose_žolėje” daug dėmesio skiriama queer santykiams, socialumui. Pastebėjau, jog jaunųjų autorių poezija socialėja – atsigręžiama į tokias „nepatogias” temas kaip lytinė tapatybė, homoseksualumas, psichiniai sutrikimai, ekologija. Kaip pati vertini šias tendencijas? Kuo Tau svarbus socialinis angažuotumas poezijoje?

Gal publiciškai nuskambės, bet man svarbu užčiuopti laiko pulsą. Man patinka rašyti apie konkrečius dalykus. Rašymas tavo minėtomis temomis gali būti ir protesto balsas, ir siekis išsilaisvinti iš visuomenės spazmų, – dabar suprantu kur link ši frazė veda. Per šias temas šiaip ar taip iškyla fundamentalūs klausimai: kaip būti ir gyventi pasaulyje, šioje laiko dvasioje.

Ar būtų galima Tavo poeziją įvardinti, kaip išpažintinę? Skaitydama „Takelius_žolėje” pastebėjau, jog kai kurie eilėraščiai primena dienoraščio nuotrupas. Kiek Tau yra svarbu apsinuoginti prieš skaitytoją? O gal atvirkščiai, norėtųsi pasislėpti?

Idealus skaitytojas turėtų manęs nepažinoti, kad būtų išlaikytas atstumas, kad jam pats eilėraštis būtų svarbesnis už smalsumą, ar jame egzistuojantys įvykiai įvyko iš tikrųjų, kiek tai tiesa, kiek fikcija. Rašydama kaip tik stengiuosi negalvoti apie būsimus skaitytojus, nes pradedu save cenzūruoti. Norisi eilėraščiu persmelkti realybę. Ir tai daryti be cukraus sluoksnio arba kompromisinių nutylėjimų.

„Takeliuose_žolėje” daug dėmesio skiriama urbanistiniam peizažui, aprašomas Paryžius. Kiek Tau yra svarbi miesto kultūra, architektūra?

Daug dalykų nutinka miesto erdvėje. Miesto architektūra man įdomi tol, kol joje yra žmonių ir jie joje juda. Knygos pavadinimas tą išryškina. Paryžius iš dalies atsirado atsitiktinai, nes buvau rezidencijoje ir tas intensyvus buvimas ten išsirašė eilėraščiais.