Serhij Žadan – vienas garsiausių šiuolaikinių ukrainiečių autorių. Lietuvių skaitytojams gerai žinomas ne tik dėl tokių romanų kaip „Depeche Mode”, „Anarchy in the UKR” ar „Internatas” bet ir dėl politinio aktyvizmo, neatskiriamo nuo jo kūrybos. Jau devyniasdešimtaisiais Serhij Žadan pasisakė prieš Rusijos įsiveržimą į Čečėniją, Leonidą Kučmą, 2004 m. protestavo Oranžinės revoliucijos metu, 2014 m. – Maidano įvykiuose nuverčiant prorusišką Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių, o 2022 m. prasidėjus plataus masto karinei Rusijos invazijai, autorius liko Charkive teikti humanitarinę pagalbą ir liudyti pasauliui apie nusikaltimus prieš ukrainiečių tautą. 2023 m. lietuvių kalba pasirodė Serhijaus Žadano eilėraščių rinkinys „Tarsi žuvį į juodą krantą”. Poeto Mariaus Buroko preciziškai atrinktuose eilėraščiuose atsiskleidžia įvairiapusiška autoriaus poetinė kūryba nuo 2001 iki 2021 metų. „Tarsi žuvį į juodą krantą” – aštrios socialinės kritikos, juodo humoro, pykčio, nepasitenkinimo ir lyriškos bendrystės pripildyta knyga, kurioje kinematografiškai vaizduojami tragiški Ukrainos istoriniai įvykiai. Dvidešimties metų laikotarpį apimančioje rinktinėje pastebimas ir paties autoriaus asmenybės kismas ir branda – nuo maištingo, egocentriško ir bohemiško punk iki empatiško, atjautaus ir socialiai angažuoto individo.

„Zhadan i Sobaky” – 2000 m. autoriaus įkurta ska muzikinio žanro grupė. Klausant įrašų svarsčiau, jog jie atmosferiškai papildo ir ankstyvųjų rinkinių eilėraščius, pripildytus gyvybės, siužetiškumo, jaunatvinio šėlo, posovietinio kasdienybės absurdo bei juodo humoro. Lyrinis veikėjas nusivylęs autoritetais – „tavo mokytojai nebežino ko dar tave išmokyti / žinios pamažu išsivadėja tarsi vynas” ( p.11), laukiniu kapitalizmu – „pas mus ruduo / reklamos lankstinukus su fabrikų vaizdais pridedu / kiemuose alkoholikai ir kurtizanės” (p.23), veidmainiavimu – (ypač ironiškai atskleidžiama eilėraštyje „Parsidavėliai septinto dešimtmečio poetai”), biurokratija, konformizmu – „kas visa tai žino? Galbūt tai / žino klerkai, kokie nors klusnūs / klerkai iš padorių šeimų” (p.76). Šaipomąsi iš religinių institucijų, lyderių ir judėjimų, pavyzdžiui, eilėraščiuose „Mormonai” ar „Viešpats prijaučia autsaideriams”. Įtaigiai aprašomas devyniasdešimtųjų Ukrainos nusikalstamumas. Eilėraštyje „Big Gangsta Party” rašoma: „Charkovas, 94 – ieji. Sudėtinga / kriminogeninė padėtis. Mieste veikianti / nusikalstama grupuotė bombina valiutos keityklas / per valstybinį radiją jie vadinami „įžūlių jaunuolių gauja” (p. 91) ir toliau – atskleidžiama, kaip lyriniam subjektui sudėtinga gyventi šalyje, esant tokiai ekonominei padėčiai: „o tu eini per miestą saulėta gatvės puse / ir viskas tau blogai – nei pinigų, nei darbo, nei socialinių perspektyvų” (p. 91). Kitame eilėraštyje „Chicago Bulls” Charkivas aprašomas jau vėlesniais metais – reiškiantis kapitalizmui. Ironizuodamas autorius aprašo juokingai graudų prekybos centre dirbančios vadybininkės ir apsaugininko romaną: „jis kenčia, o ji nė / nepažvelgia į jį / jis jai tik apsaugininkas / pydaro uniforma; / ji perduoda konkurentams visus prieigos kodus, atskleidžia / visas kortas, ji viską apskaičiavo ir viską numatė / ir kai konkurentai jos prekybcentryje susprogdina / dar vieną bombą, ji paslapčiomis susižeria kasą” (p.98), ir toliau, kaip ir ankstesniame eilėraštyje, autorius vėl prisimena savo būseną: „tarp visų / tų prekybcentrių, dygstančių tarsi grybai / ir siurbiančių gyvybines jėgas; / o, tie prekybos centrai, tos koncentracijos stovyklos / biudžetininkams / konvejeriai mulkiams” (p.98). Prisimindamas jaunystės metus, autorius pabrėžia baimės, propagandos ir paranojos prisodrintą visuotinę atmosferą: „svarbiausia – baimė / priglundanti po liežuviu / ir neleidžianti sakyti tiesos“ (p.96), susvetimėjimą, desperaciją, visuotinį alkoholizmą: „ir kas iš to – / mano draugai geria / jiems dabar daugiadienės / toks įspūdis, kad aš / bičiuliaujuos su kokių nors / narkologijos / dispanseriu“ (p.86). Neapleidžia tuštumos ir beprasmybės jausmas: „rytą aš vemdavau, spjaudžiau į / pasaulio tuštumą brendžio likučius” (p.140). Vaizduodamas jaunystę autorius karčiai, stoiškai bei apimtas tragikomiškos nostalgijos rašo: „svarbiausia, kad mums visiems pakaktų meilės / svarbiausia, kad mums visiems užtektų tulžies” (p.87).

2015 m. duotame interviu paklaustas, kodėl pastarojoje kūryboje nėra ankstesnei būdingo pankiškumo ir humoro, Serhij Žadan atsakė: „Kaip aš galiu rašyti apie karą su „bajeriais”? Man buvo akivaizdu, kad apie karą ir mirtį reikia rašyti kitaip. Nebūtinai liūdnai ir graudžiai, bet kitaip – ne taip, kaip rašiau anksčiau.“^[1] Tai jau galima pastebėti ir eilėraščiuose skelbtuose rinkinyje „Šautinės ir durtinės”. Vietoje ankstesnio cinizmo ir pašaipos, juntamas gilesnis bendrumo su tėvynainiais jausmas, tikėjimas Ukrainos ateitimi, eilėraščiuose atsiranda vilties, kolektyvinio pasipriešinimo motyvų: „nepalik mūsų, viltie / tą vėlyvą auksaspalvį metą / kai mes dalinsimės grobį“ (p.161). Vėlyvoji Serhijaus Žadano poetinė kūryba kupina rimties, religinių ir ekspresionistinių simbolių, karo vaizdinių, tragizmo. Tuo pačiu ir tikėjimo žmogaus orumu, pabrėžiant meilės ir bendrumo svarbą: „buvo laikai, kai meile buvo galima dalintis / su tuo, kuris netiki. / Atėjo laikai, kai tavimi matuojama mūsų meilė” (p.213).

„Tarsi žuvį į juodą krantą” – autoriaus nepaklusnumo ir bandymo pasipriešinti manifestas. Vaizduojant tragiškus Ukrainos istorinius įvykius apmąstoma žmogaus būtis esant jų sukūryje, matant socialinę neteisybę, karo griuvėsius. Kaip pastebi poetė Dovilė Kuzminskaitė: „Žadanas – vienas tų poezijos boksininkų, daug kalba, pasakoja, lieja tirštus vaizdinius, o taikliausią eilutę, nokautą, dažniausiai pasilieka teksto pabaigai.”^[2] Be abejonės, „Tarsi žuvį į juodą krantą” – reikalinga ir aktuali poezija, nokautuojanti brutalumu ir atvirumu. “

1. https://www.bernardinai.lt/2015-03-03-serhijus-zadanas-apie-kara-ir-mirti-reikia-rasyti-kitaip/

2. https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1932791/dovile-kuzminskaite-zadanas-poezijos-boksininkas-nokauta-dazniausiai-pasiliekantis-pabaigai