Tomo Petreikio nuotraukaRašyti apie moterų poeziją – tai apgaudinėti moteris ir poeziją. Tarsi egzistuotų atskira moterų poezijos lytis – raudos ir užkeikimai. O vis dėlto poečių ir poetų balsai skiriasi – intonacijomis, intymumo laipsniu, stygų įtempimu. Elizabeth Bishop ir Robertas Lowellas. Czesławas Miłoszas ir Wisława Szymborska. Maironis ir Salomėja Nėris. Poetų balsai ir privalo skirtis. Kalbu apie balsą kaip kūno instrumentą, kaip tam tikros įkūnytos patirties įgarsintoją. O tos patirtys, kalbėjimo būdas, žodynas, biografija savaip paženklinami buvimo moterimi ir vyru – net jei toji tapatybė kintanti, dekonstruojama ar visai nereflektuojama. Poečių tekstuose randu daugiau „nuodėmių“ ir „naujagimių“, bet tai nereiškia, kad dingsta „siela“. Gal moterys eilėraščius gimdo, o vyrams įkvėpimas kyla? „Literatūrinis nėštumas / įvardijau priežastį / akademinėms atostogoms pasiimti“ – rašė poetė Giedrė Kazlauskaitė knygoje „Heterų dainos“ (2008).

Ką kalba ir kaip save mato skaitančios ir rašančios moterys XXI a. Lietuvoje? Pabandysiu laisvais potėpiais nutapyti šiuolaikinės lietuvių poetės portretą. Toji poetė (sic!) rašo poeziją. Tai nereiškia, kad XX a. ir anksčiau poetės rašė ne poeziją. Bet joms buvo svarbiau, kas ir kaip rašoma, o ne rašymo proceso refleksija, savo kalbinių ir jausminių būsenų rašant analizė. Dabartinės poetės palieka savo darbo pėdsakus: nuorodas, „gatvės“ tekstus, savęs poezijoje ir poezijos savyje skrodimo žaizdas. Poetės gyvena bibliotekose ir minta knygomis, kalba knygomis, dauginasi knygomis. Bendrauja su knygų personažais ir pačios yra personažai – kaip Agnės Žagrakalytės alter ego Alisa Meler.

Poetės pašaukimo apmąstymai geriausiai atsiskleidžia eilėraščiuose apie poeziją. Daivai Čepauskaitei poezija yra karvė, duodanti šiek tiek pieno, serganti visomis ligomis, bijanti sparvų ir zootechniko, tačiau galinti būti kitaip naudinga:

užėjus šalnoms, kai nusilengvinsiu,
įlipk į mano krūvą basas,
pamatysi – tokia šiluma
nuo padų pakils iki pat pakaušio.

(Daiva Čepauskaitė, „Poezija“)

Eilėraščiai, pasirodo, ne tik gimsta, bet ir yra „išmelžiami“. Beveik išmeldžiami, tik ne skrajojant padebesiais, o mindžiojant šiltą karvės krūvą.

(Auto)ironija – dar vienas svarbus šiuolaikinių poečių bruožas. Jos kandžiojasi ir tyčiojasi, bet pirmiausia – iš savęs. Ir iš romantinio „Poeto“ mito, kuriame su dievais – Didžiais Poetais – bendraujantis dainius kuria naujus pasaulius pagal pirmtakų nuorodas. Nepaisydamos subanalėjusios (ar tyčia subanalintos) aplinkos, poetės kreipiasi į Poeziją – ne šiaip kokią poeziją – kartu ir išaukštindamos, ir pažemindamos mūzą. Vis dėlto didžioji raidė veikiau reiškia prarasto šventumo ilgesį nei tikėjimą, reiškiamą tikriniais daiktavardžiais. Poezija iš didžiosios P tėra vardas ar pavardė, išplėšta iš (pop)kultūros:

miss Poezija

(siela) be galo egzaltuota liūdnojo
veido kekšiutė, moteris apsimesti
norėtų mergaite, iš pirmo žvilgsnio
graži, o gaikčioja! Prabilt jai tereikia,
ir junti malonumą sakytumei
lūpų, ir tai net ne lūpdažiai net ne
lūpos, bet siela siela... Siela!.. rūpi.

(Neringa Abrutytė)

Poečių pasakojimai dažnai priartėja prie pasakų, o poetų – prie istorijos (HISsssstory...). Pačios sukurtos personažės Alisos kauke besidangstanti Agnė Žagrakalytė it Šecherezada seka kas kartą vis naują Alisos Meler ir lapės pasaką:

Stumia Alisa per mišką karutį, dairosi susirūpinus, kol apsidžiaugia radus – ant kelmelio sėdi drūta stora svari Priežastis Nedirbti. Įrita karutin, parsiveža namo. Vonioje girdėti, kaip ulba lapės masažuojama Priežastis Nedaryti Mankštos. Prie virtuvės stalo dviračių vagys kutena pasmakrę kikenančiai Priežasčiai Nemiegoti, o pro langą matyti, kaip grybautojai tempiasi besispyriojančią Priežastį Neplauti Indų.

Agnė Žagrakalytė. „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2008)

O Ilzė Butkutė „Karavanų lopšinėse“ (2011) kuria cirko pasaulį su dresuotojais, magais, fakyrais ir akrobatais. Jos poetiniai pasakojimai nesibaido siužeto ir kartu primena Diane Arbus fotografijas.

Mane augino dešimt liliputų
Padėdavau jiems rengtis bei grimuotis
ir pasilenkusi klausiau lopšinių –
praaugau juos ir savo laiką būti.
Kartojo man: keliauti tai vėluoti
į tas vietas, kurios tavęs nežino.

(Ilzė Butkutė, „Ilgėtis, tai vaikščioti rankomis“)

Poetei svarbu išlaikyti spengiančią akimirką ir ištęsti ją „nuo sutemų iki tavęs“. Priartinti svetimus žmonių ir žvėrių pasaulius, keistenybes paverčiant kasdienybe: „jaukinti užtrunka ilgiau nei dresuoti“.

Jaukinantis, klausiantis, įtraukiantis santykis su kalba ir skaitytoju turbūt būdingesnis poetėms nei poetams. Knygoje „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“ (1992) Vytautas Kavolis rašė, kad poetės Liūnės Sutemos santykis su tekstu – dialoginis, o poeto Algimanto Mackaus – religinio, sakralinio pobūdžio. Dialogiškumas būdingas ir šiandienos poetėms. Ir kalbasi jos ne tik su mylimaisiais, Dievu ar mitologiniais herojais, bet ir pačios su savimi. Be to, jos kalbasi viena su kita. Abu šie kalbėjimo būdai savaip narcisistiniai – su kita dažnai kalbamasi kaip su savo atspindžiu, bendrininke, antrininke. Virginijos Kulvinskaitės poezijos knyga taip ir pavadinta – „Antrininkė“ (2017).

Kodėl ne autoportretas, ne autobiografija, o būtent antrininkė – fantomas, kvestionuojantis autorės poziciją? Kas knygoje kalba – poetė Virginija Kulvinskaitė ar kritikė Virginija Cibarauskė (tai vienas ir tas pats asmuo)? Kodėl poetei ir kritikei reikia atsiskirti net pavardėmis? Autorė kaip antrininkė yra neįprasta lietuvių poezijos figūra, nes dauguma rašytojų yra pirmininkai – savo literatūrinio pasaulio kūrėjai.

Kultūrinis ir socialinis susidvejinimas, skirtingi vaidmenys (poetė ir kritikė; poetė ir mama; poetė ir filosofė; poetė ir performerė; poetė ir aktyvistė etc.) labiau būdingas kuriančioms moterims. Tarp jų kūrybos ir kasdienybės neretai žioji praraja. Vyrai taip pat reiškiasi įvairiose srityse (poetas ir prozininkas, poetas ir muzikantas, poetas ir dailininkas, poetas ir tėvas, poetas ir vertėjas etc.), tačiau jų socialiniai bei kūrybiniai vaidmenys dažniau yra hierarchiškos struktūros, kurio viršūnėje yra Poeto-kūrėjo tapatybė. Jie stato vyriškus (universalius) poezijos paminklus, o moterys audžia išpažintinės lyrikos tinklus ir matuojasi skirtingų vaidmenų kaukes.

Aušra Kaziliūnaitė dedikuoja eilėraštį Aušrai Kaziliūnaitei. Rašytojos ir skaitytojos pozicijos susipina, ir kuri nors ima reikalauti bendraautorystės. Neretai abi. Laisvas, autoironiškas savo poetinio pasaulio konstravimas susijęs ir su atvirumu kitoms – nepoetiškoms – kalbos atmainoms. Laikraščių, skelbimų nuotrupos, kanceliarinės ar akademinės kalbos žargonas, rašteliai ant durų ir pastabos pažymių knygelėse susilieja į vieną šnekamosios kalbos srautą. Poetiškumą, kaip buities apnašų nepaliestą sielos kalbą, keičia trumpinių, skaičių, feisbuko frazių ir vitrinų iškabų prisodrintas rašymas, kai žodžio reikšmė redukuojama iki ženklo:

čia visų valgyklų pavadinimas vienas
VALGYKLA
ir jei būčiau parduotuvė
aštuntą trisdešimt mieliau
apsivogčiau pati

(Aušra Kaziliūnaitė, „dr. Mehmet Aziz Medical Servise“)

Knygoje „Jūros nėra“ (2021) Kaziliūnaitė dar giliau brenda į atspindžių jūrą, sąmoningai trindama ribas tarp iliuzijos ir tikrovės. Tarsi bandytų dirti kailį abstraktiems fenomenams – pavyzdžiui, laikui:

kaip šeimininkui norintis įtikti katinas
laikas, įsikandęs aštriais dantukais
vieną po kitos tempia savo sumedžiotas dienas

ir kartais man atrodo, kad kai kurios iš jų
dar šiek tiek juda

(Aušra Kaziliūnaitė, „Atmintis“)

Literatūrinis susidvejinimas ypač būdingas Giedrei Kazlauskaitei. Knygoje „Gintaro kambarys“ (2018) ji kalba moterų iš senų fotografijų balsais, atkurdama jų istorijas ne tik remdamasi istorija, bet ir nematoma moterų bendrystės gija, kurią Arrienne Rich įvardino kaip „lesbian continuum“. Giedrės poezijoje apsigyvena iki tol lietuvių poezijoje nematytos veikėjos – pavyzdžiui, dukrą auginanti moterų pora. Poetė be gailesčio preparuoja patriarchalinę „moters“ sampratą: „Dar nebuvau skaičius Lacano, o jau žinojau, kad moterys neegzistuoja – vyrai buvo apreiškę“.

Kazlauskaitės kūryba ne tik daugiabalsė, bet ir daugiavaizdė, kaip Diego Velazquezo paveikslas „Meninos“ – jo įkvėpta poetė taip pavadino savo eilių knygą („Meninos“, 2014). Viskas pasakyta jau pirmoje knygos eilutėje – „Mergaitė balta suk­nele Europos aikštėj“. Gyva nekaltybės alegorija Dzeuso dar nepagrobtoj Europoje, Vilniuje. Taip veikia eilėraščio geografija: didesnė sutelpa į mažesnį ir dar lieka. Brodskis rašė, kad didesnio atimtis iš mažesnio gimdo ašarą. Giedrė gimdo grafičius Europos aikštėje ir tagina nukainotą Szymborską mergaitės žvilgsniu. Palikusi tragedijos choruose giedančią vyriją, poetė seka paskui mažąją vedlę po tamsiausiąjį slėnį.

Nehierarchinio santykio su poezijos personažėmis ir skaitytojomis ištakos glūdi jau pirmoje Kazlauskaitės poezijos knygoje „Heterų dainos“ (2008). Čia, ant paskutinio viršelio su autorės nuotrauka, aprašytas ir menamos skaitytojos portretas:

„Norėčiau parašyti romaną paruoštukų forma (...),. kad po šimto metų jį rastų provincijos glūdumoje bręstanti hipochondriška paauglė, gal net mano reinkarnacija. Ji gyventų hermetiškame svajonių pasaulyje ir neskirtų fantazijos nuo realybės; perrašytų ir paskelbtų kaip savo (...). Mergaitė iš žemuomenės, kiekvieną emocinį svyravimą linkusi išbalansuoti maisto vartojimu ir netyčia patekusi į knygas – štai mano įsivaizduojama skaitytoja, kuriai norėčiau giedoti kone dovydiškas giesmes, malšindama su metais auganti jos skausmą.“

Rašoma ne istorijai, literatūrai, amžinybei – o hipochondriškai paauglei. Savo reinkarnacijai. Noras rašyti ir yra kūrybos legitimacija – tam nereikia patvirtinimų „iš aukščiau“ ar vyresniųjų palaiminimo. Virginia Woolf „Savame kambaryje“ svarstė, kas atsitiktų, jei „Chloja sutiktų Oliviją“ – kaip kūrybiškas ir aistringas judviejų santykis pakeistų vyrų suformuotą literatūrinę tradiciją. Pati Woolf tai ir parodė, parašydama „Orlando“. Iš didžių poetų aido išsivadavusios poetės pajunta galinčios kalbėti keliais skirtingais balsais, keisti gimines ir lytis, būti savo poezijoje tokios, kokios nori, o ne kokias jas norėtų matyti ir girdėti.

Paveiktas vaizdų kultūros rašymas darosi vizualesnis – ne tik grafine išraiška, fiksuojant paties rašto drabužį – diakritinius ženklus, bet ir kuriant įvaizdžius. Taip pat ir šiuolaikinės poetės įvaizdį. Dabartinės poetės – paskutinių viršelių merginos. Kitaip nei blizgių žurnalų modeliai, poetės keliauja į knygos „užnugarį“ ir todėl turi didesnę veikimo laisvę. Jos pačios režisuoja situaciją ir kuria poetės portretą: Agnė Žagrakalytė įremia pistoletą į smilkinį žaisliniam zuikučiui; Ilzė Butkutė užsimerkia – ir išbalęs veidas tampa tuščiu popieriaus lapu; Aušra Kaziliūnaitė dėbso iš filmo kadro. Poetės, kaip ir jų kuriama poezija, yra aplinkos dokumentai. Dar 1997 m. Neringa Abrutytė antrąją poezijos knygelę „iš pažintis“ pradėjo nuo savo tarptautinio studento pažymėjimo kopijos. Poetė? Parodyk pasą! 2003 m. knygoje „Neringos m.“ bohemiška autorės nuotrauka su autografu iš priešlapio išsiliejo į viršelį – bet tik rankų ir nugaros fragmentas. Nors ir narcizės, ištatuiravusios savo vardus ir parašus ant knygų, nemėgsta šiuolaikinės poetės „padoriai“ rodytis. Nori ne at-rodyti, bet suaugti su knygos materija visais ten esančiais žodžiais.

Poetės portretas negali būti išbaigtas – jį nuolat perkuria nauji veidai ir balsai. Šiuolaikinės poetės ne tik rašo, bet ir kuria performansus (Aušra Kaziliūnaitė), instaliacijas (Dovilė Bagdonaitė), dainuoja (Jurgita Jasponytė), stažuojasi NASA (Justina Žvirblytė). Vaiva Grainytė kuria radijo pjeses ir šiuolaikinių operų libretus (opera-performansas „Saulė ir Jūra“ 2019 m. laimėjo „Auksinį liūtą“ Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje). Ieva Toleikytė poeziją iš tarpžmogiškų santykių perkelia į tarprūšinius – gyvūnai, net mikroorganizmai jai yra verti tokio pat dėmesio („Raudonas slidus rūmas“, 2020). Greta Ambrazaitė, neretai savo poeziją dainuojanti kaip roko dainininkė, visą eilių knygą skyrė savo proprosenelei („Adela“, 2022). Kuo toliau, tuo mažiau poetėms rūpi sprausti save į kokius nors rėmus – literatūrinius, socialinius, psichologinius. Jie dar neišnyko, tačiau tapo suasmeninti ir pritaikyti autorės poreikiams.

Ar vis dar reikia kalbėti apie vyrų ir moterų poeziją, poetes ir poetus? Ne tik reikia, bet ir būtina – nes literatūros lauke (kaip ir šiuolaikiniame mene) susidarė paradoksali situacija: stiprias, savitas knygas išleidusios poetės vertinamos skaitytojų, bet nepastebimos kolegų – tai liudija Jotvingių literatūrinė premija, teikiama per Poetinio Druskininkų rudens festivalį už geriausią metų knygą. Jotvingių premiją 1985 m. įsteigė poetas Sigitas Geda, ir per 38 metus ja apdovanoti 35 poetai ir tik 3 poetės. Tokia neadekvati proporcija rodo vertinimo kriterijų sustabarėjimą ir nejautrumą kitokiai patirčiai ir raiškai. Literatūros laukas laisvėja ir įvairėja, tačiau „aukštosios poezijos“ švyturio šviesa iš modernizmo galaktikos vis dar nepasiekė dabartinės Žemės.

Rodion Petroff: Žemaitė

Norėdama atkreipti dėmesį į kintantį pasaulį ir naujus poezijos balsus, nusprendžiau nelaukti „savaime“ po šimto metų ateisiančių pokyčių ir 2017 m. įsteigiau „Žemaitės tašės“ apdovanojimą už geriausią poetės knygą. Žemaitė (1845–1921) – modernią lietuvių prozą vyresniame amžiuje pradėjusi kurti rašytoja ir kovotoja už moterų teises. O tašė pasirinkta ne tik todėl, kad išliko muziejuje, bet ir kaip moteriško kūrybiškumo ir bendradarbiavimo simbolis, sukauptos patirties saugojimo ir dalijimosi talpa – tas pirmasis kultūrinis dirbinys, apie kurį rašo Ursula K. le Guin savo esė „Carrier Bag Theory of Fiction“ (1986). „Žemaitės tašės“ apdovanojimus pelnė poetės Virginija Kulvinskaitė, Vaiva Grainytė, Lina Buividavičiūtė, Aušra Kaziliūnaitė, Enrika Striogaitė ir Ramunė Brundzaitė. Šios autorės praturtino lietuvių poezijos žodyną įtraukdamos iki tol neįžodintas patirtis, jausmus, žiūros ir bendravimo būdus. Jų poezijoje girdisi „mažųjų žmonių“ – pamirštų, nepastebėtų, paliktų – balsai. Enrika Striogaitė taip ir pavadino savo poezijos knygą – „Žmonės“ (2019). Ironiška, kad tai kartu yra ir garsus gyvenimo būdo žurnalo pavadinimas. Tačiau blizgaus žurnalo žmonės ir poezijos žmonės yra iš skirtingų pasaulių. Striogaitės aprašytieji veikėjai turi vardus, kurie yra ne prekės, o gyvenimo ženklai – tai tie nepastebimieji gėrimų parduotuvių lankytojai ir tarpuvararčių gyventojai, kuriuos „nurašome“ net nespėję pamatyti.

Ramunė Brundzaitė rašo miesto poeziją – su troleibuso maršrutais ir naujais blokiniais namais. Šiuolaikinei skaitytojai svarbiausia, kad ji rašo autentišką šiuolaikinės dirbančios ir nuo priklausomybės kenčiančios moters poeziją. Tai moters balsas, kurį girdime pakėlę telefoną, ir balsas, kuris išplauna žaizdas (Ramunė Brundzaitė, „Tuščių butelių draugija“, 2022). Vaiva Grainytė girdi ir bakterijas danguje, ir prekybos centre dirbančių kasininkių godas (operos „Geros dienos!“ libretas), ir pervargusių poilsiautojų mintis ekologinės katastrofos grėsmės akivaizdoje. Pasak autorės, jos poezijos knyga „Gorilos archyvai“ (2019) yra „lyg kūrybinė archeologija“, kurioje atidengiami ne tik kultūriniai, bet ir socialiniai bei politiniai sluoksniai. O Lina Buividavičiūtė lietuvių poezijai atvėrė „Tamsiuosius amžius“ (2021) – šešėlinę moters karalystę, kurioje atvirai rašoma apie depresiją, ribines būsenas, sekinantį seksualumą ir įtampų kupiną motinystės patirtį. „Tamsieji amžiai“ – sunki knyga, kurią norėtųsi vadinti ne traumos, o ėjimo į šviesą literatūra.

Neapibendrinsiu gyvai tebekuriamo šiuolaikinės poetės portreto. Nes poetė išeina iš rėmų, paveikslo, teksto. Išeina iš namų – į biblioteką, iš mokyklos – į gatvę, iš kūno – į knygą. Ir atvirkščiai. Kalbasi su savimi ir kitomis poetėmis – kaip su savimi:

buvai mano klausykla, lentyna
mano nušiurusiai knygai
buvai puslapiai mano raidėms
rašalas parkeriui
poezija yra tai

(Giedrė Kazlauskaitė)

 

 

Tekstas parašytas poezijos platformai VERSOPOLIS

"Author of the Week" rubrikai

Versija anglų kalba https://www.versopolis.com/articles/author-of-the-week/1406/a-portrait-of-the-contemporary-lithuanian-women-poet