Šių metų „Pirmosios knygos” konkurso poezijos kategorijoje laimėtoja Justina Žvirblytė gerai pažįstama literatūriniame lauke, o ir iki knygos pasirodymo autorės poezija buvo pastebėta ir įvertinta. Justinos Žvirblytės poezija išsiskiria jaunųjų poetų kontekste konceptualumu, brandumu, moksliniais įvaizdžiais, kandžiu humoru. Su nekantrumu laukiau jos debiutinės knygos „Mikrosfera”. „Mikrosfera” – knyga, kurioje autorė stebi mikroskopinę, plika akimi nematomą realybę, todėl čia apstu sapniškų asociacijų, astronominių kūnų, neuromokslinių metaforų, ląstelių, neuronų, fizikinių virsmų. „Mikrosferoje” paliečiamos ir išjuokiamos aktualios socialinės problemos ir tendencijos, šaipomasi iš visuotinio konformizmo, konsumerizmo. Knygos daugiasluoksniškumas atsiskleidžia ir įsimintinuose eilėraščiuose, kuriuose autorė aprašo vaikystę kaime, persmelktą baimės, siaubo ir vienatvės.

I.

Paklausta, kaip suderina gyvybės mokslų studijas ir literatūrą, autorė atsakė: „…dalyvavimas literatūriniame gyvenime leidžia neapsnūsti moksluose ir darbuose, pažvelgti iš kitos perspektyvos – štai imu žmogaus audinio gabalą tiesiai iš operacinės ir po ilgo kantraus darbo sužinosiu, ką kiekviena ląstelė veikia – juk tai yra nuostabu, argi tai ne poezija? Bevirdami savo katiluose, besnūduriuodami savo burbuluose dažnai pamirštame, kad ne viskas yra savaime suprantama – juose tiek yra nepažinto, nežinomo kitiems”^[1]. Ir iš ties, „Mikrosferoje” gausu iki šiol lietuvių poezijoje mažai tyrinėto mokslinio smalsumo bei pažinimo, stebėjimosi gamtos ir Visatos reiškiniais. Tuo pačiu, išreiškiama ir lyrinio subjekto jausena suvokiant savo nereikšmingumą, menkumą ir bejėgiškumą beribės Visatos akivaizdoje. Tai ypač atsiskleidžia skyriuje „Vienas”. Eilėraštyje „jokios fantastikos” rašoma: „skriejam ant didelės masės rutulio / atskirti tūkstančiais kilometrų / prikibę kaip magnetukai prie šaldytuvo” (p.76). Aprašomos nesvarumo, tuštumos, gravitacijos būsenos: „astronautas Chrisas Hadfieldas sakė / kad išėjus į beorę erdvę ir / pažiūrėjus į kitą pusę nei žemė / tamsa tokia tamsi kad norisi / įkišti pirštą” (p.75) ir toliau – „tapau tašku be kūno / atrodė kad neturiu balso” (p.75). Paskutiniame skyriaus eilėraštyje antiutopiškai vaizduojama technologijų įtaka: pradedama nuo košmariškų nuojautų – „prabundu nuo ateivių / intervencijos į mano organizmą” (p.77) ir toliau – „jokios romantikos / toliau testuojamas vėjo tunelis / naujausios technologijos reikalingos / kuo efektyviau ir pigiau / skraidinti mus aukštyn žemyn / nuo šito rutuliuko / nuo šito kartaus pipiro / kurį ką tik išvėmiau” (p.77). Mokslininkė Ramunė Markevičiūtė tyrinėjanti poezijos ir mokslo sąsajas teigė, jog mokslinė poezija „…kuria hibridinę asociaciją tarp žmogiškų ir nežmogiškų objektų. Tam, kad pažintume, turime objektą paversti kažkuo kitu”.^[2] Ji pabrėžė, jog poezijoje, visai kaip ir moksle galimi skirtingi pažinimo būdai: „…tą patį daro ir poezija – ji transformuoja. Juk žodis „metafora“ tai ir reiškia – perkėlimą, pernešimą”^[3]. „Mikrosfera” kupina mokslinių ir poetinių jungčių, transformacijų. Būtent šis aspektas knygoje pasirodė originaliausias, geriausiai išplėtotas, savičiausias.

II.

Eilėraščiuose jautriai aprašomos skausmingos vaikystės patirtys augant kaime. Justinos Žvirblytės poetinė kaimo erdvė nėra sakrali, kupina agrarinių ritualų ar folklorinės magijos. Atvirkščiai – skaitant prisiminiau ankstyvuosius Sigito Parulskio eilėraščių rinkinius, ypač „Iš ilgesio visa tai”. Poetė pabrėžia kaimo stagnaciją: „čia niekas neapsireiškia / nėra čia gyvo šaltinio” (p.15), vyraujančią slogią atmosferą, retrospektyviai prisimenamas vaikystės fobijas: „negaliu užmigti / vaikystės namuos / prie lovos ta pati tamsa / tas pats baubas / taikosi pačiupti už kojos” (p.19). Nevilties ir frustracijos motyvai kartojasi ir eilėraščiuose, parašytuose jau reflektuojant dabartį: „prisimeni esąs / vienas iš karkvabalių / beviltiškai besitrankančių / į lauko lempą” (p.27) arba „bet niekas neatidaro / dėžės ir nepasako / gyva visgi ar mirusi (p.72). Poetė introspektyviai analizuoja depresines, slegiančias būsenas, įkontekstindama jas egzistencinėje plotmėje, todėl skaitant jos neatrodė vien dienoraštinės.

III.

Vienas maloniausiai nustebinusių knygos aspektų – tai, jog autorė nepasiduoda vien tik desperacijai, bet tuo pačiu ironizuodama parodo ir tragikomišką būties, visuomenės ir visuomeninių reiškinių pusę. Justinos Žvirblytės sąmojis – socialiai kritiškas, intelektualus, skeptiškas. Poetė šaiposi iš stereotipinių mąstymo modelių, veidmainiškumo, apsimestinio politkorektiškumo ar mados. Juokiausi skaitydama – „esu tolerantiška bet kam čia rodytis / nesu rasistė bet nežiūriu / filmų su tamsiaodžiais / esu ištikima bet šitas / kartas nesiskaito” (p. 48). Paminėtinas ir kitas itin juokingas eilėraštis, kuriame poetė fantazuoja apie tai, kaip būtų nuostabu „būti alergiška / glitimui arba katėms” (p.65), nes tuomet ji susilauktų dėmesio ir galėtų visiems pasakoti kaip herojiškai aukododamasi „nebegali matytis su šeimos / katinu kaip nebevalgo batono” (p.65). Eilėraštyje „Refliuksas” aprašydama skrandžio skausmą autorė negaili kritikos šarlatanams, ezoterikams, dvasiniams mokytojams, koučeriams siūlantiems absurdiškus gydymo būdus. Bodėdamasi visuomenės negebėjimu sąmoningai ir savarankiškai mąstyti, poetė ypač išjuokia vyraujantį sėkmingumo, asmeninio tobulėjimo ir kūrybinio rašymo kultą: „spalį startuoja / knygų nerašytojų grupė / čia susipažinsite / su nerašančiu savimi / išmoksite pajusti / įvairius gerus pojūčius / bendraminčiai sukurs / bendrumo jausmą / čia pagaliau išsivaduosite / iš rašytojiškų kančių” (p.58). Knygoje juodo humoro elementai kyla iš charmsiško pasipiktinimo, reagavimo ir pykčio stebint visuomenės kvailumą.

IV.

„Mikrosfera” – įdomus, ryškus, charakteringas debiutas. Nors skaitant pasitaikė ir ne tokių įsimintinų tekstų, užkliuvusių dėl vienodumo, sentimentalumo, perdėto abstraktumo, neišplėtojimo ar besikartojančių įvaizdžių, visgi manau, jog Justina Žvirblytė yra viena perspektyviausių jaunosios kartos poečių. Mikroskopiškai aprašydama supantį pasaulį, kvestionuodama nusistovėjusias visuomenės normas, atsigręždama į vaikystę ir analizuodama sudėtingas vidines būsenas, autorė jau dabar turi atpažįstamą stilių ir poetinį balsą. Tikiuosi, jog ateityje sulauksime ir naujų šios poetės kūrinių.

1. http://www.pdr.lt/lt/tekstai/apie-poetus-ir-knygas/item/390-besnuduriuodami-savo-burbuluose-daznai-pamirstame-kad-ne-viskas-yra-savaime-suprantama

2. https://www.bernardinai.lt/mokslo-ir-poezijos-sinteze-tirianti-r-markeviciute-grynos-mokslines-tiesos-nepakanka/

3. Ten pat.