Naujoji Vytauto Kazielos knyga „Neatsimerk, Viešpatie“ autoriui jau yra septynioliktoji. Norėtųsi poetą vadinti kūrėju iš periferijos, jei tik šis žodis neskambėtų pernelyg vulgariai. Senovės Graikijoje buvo vartojamas Chôra, kuris paprastai reiškė erdvę už miesto. Tad Vytautą Kazielą galima atsargiai įvardinti, ne kaip periferijos, o labiau Chôros poetu. Be septyniolikos autorinių knygų, poetas sudarė daugiau nei trisdešimt almanachų – poezijos rinktinių. Jose publikuoti autoriai iš įvairiausių Lietuvos kampelių.

Knygą „Neatsimerk, Viešpatie“ sudaro trys skyriai. Viso – 82 eilėraščiai. Pirmasis skyrius „Nėra ten lango“ susideda iš 24 tekstų, antrasis „Skeveldros“ – iš 34, o paskutinysis “Slaptas gyvenimas” – iš 24 eilėraščių. Kai kas sakytų, kad tekstų knygoje labai daug, tačiau aš manau, kad autorius geriau žino, kiek jų turi būti. Skaitytojams lieka sugauti prasmes ir susidaryti asmeninę nuomonę. Vis dėlto kartkartėmis atrodo, kad autorius pasirinkęs tokią taktiką prašauna. Eilėraščiai vietomis pernelyg supanašėja. Vytautas Kaziela kuria labiau kaip sodininkas, o ne architektas. Jis leidžia savo augalams nevaržomai skleistis. Didesnis žiedas užstoja gležnesnius ir mažiau skaitytojo saulės gaunančius daigus. Juos lengva pražiopsoti.

Pirmąjame skyriuje „Nėra ten lango“ autorius sapno motyvą pasitelkia tapatindamas jį su pačiu gyvenimu. Iš jo atsibudus, pažvelgti atgal jau bus neįmanoma. Visa tai virsta bandymu susitaikyti su laikinumu, su tuo, kad sapnas kada nors privalo baigtis. Autorius tai patvirtina eilutėmis: „aš bijau sujudėti / ir netekti / to vaizdinio / nėra ten lango“ (p.12). Nors jaučiamas nuolatinis nuovargis, vis daugėja neišsakytų žodžių, nyksta pažįstamos aplinkos elementai, bet pasiduoti ir susitaikyti neketinama. Poetinis kalbėjimas pilnas įtampos. Lyg turėjai pasakyti kažką svarbaus, bet lemiamu momentu sudrebėjai, ir žodžiai niekur nedingo. Jie pildosi ir pildosi, o sapnas nenumaldomai blėsta su savimi išsinešdamas vis kažką svarbaus. Nuotaika užaštrinama originaliomis eilėraščių pabaigomis: „paskui jau mes / imsime kilti / iš dugno / permatomais / šviesos burbulais“ (p.11).

Antrasis knygos skyrius „Skeveldros“ sukėlė dviprasmiškus jausmus. Turbūt dėl to, kad sau vis dar bandau atsakyti į klausimą ar jau galima rašyti apie karą ir ar apskritai toks rašymas įmanomas. Greičiausiai Vytautas Kaziela sau atsakė teigiamai ir tam atidavė didelę dalį knygos. Šis skyrius tirštai apgyvendintas stipriomis metaforomis: „laisvė yra / nesunešiojami marškiniai / juos galima / tik sušaudyti“ (p.35). Vertėtų paminėti, kad šis skyrius tiesiogiai nukreiptas į pavadinimą „Neatsimerk, Viešpatie“. Čia centrine ašimi, greta karo tematikos, tampa ir abejonė tikėjimu. Galbūt ji kyla, iš to, kad mes, kaip ir viešpats, galime tik stebėti. Žinoma skirtingai nuo Dievo, neturime teisės į visagalybę: „vanduo nepavirsta / krauju / uola buvo / mano tikėjimas / bet skeldėja / iš gilumų“ (42p). Man norisi kelti klausimą: ar užtenka galingų poetinių metaforų rašant apie karo siaubą, apie tai kas vyksta visai šalia mūsų, bet ne su mumis?

Trečiasis skyrius „Slaptas gyvenimas“ – tarsi žemiškiausia knygos dalis. Ji tylesnė, čia viskas įgauna šiek tiek realesnius atspalvius. Sapnas susikeičia vietomis ir, pirmame skyriuje pavadavęs gyvenimą, šį kartą jis tampa mirties simboliu: „ten nieko nėra / išskyrus kaukoles / tyliai nugrimzdusias / į amžiną miegą“ (p.84). Bėgant laikui žmogus vis labiau vienišėja. Šiame skyriuje lieka kiek mažiau abstraktaus pasakojimo. Žinoma, vėl blyksteli originalios metaforos, kurios šią knygą pakelia keletu laiptelių aukščiau, nei galbūt leistų pasirinktos didžiosios knygos eilėraščių temos: „gegute atskrisk / iššokus laikrodžio spyruoklė / smogia į pabarzdę / kaip Rose (Namajunas)“ (p.80). Atrodo, kad galiausiai susitaikoma su neišvengiamybe: „stoviu ir laukiu / kada nors turi pasibaigti / ir šitas eilėraštis“ (p.94).

Stipriausi knygos eilėraščiai man vis dėlto pasirodė ne apie karą. Stipriausi buvo apie asmenines patirtis, kurios tiek fiziškai, tiek dvasiškai vyksta čia ir dabar. Gal dėl to, jog neapsisprendžiu kaip reaguoti į karo eilėraščius, kai bombos ant mūsų galvų krinta tik sielose, o ne iš tikrųjų. Ir tai nebūtinai kritika, tai labiau – dar viena galimybė susimąstyti ir kelti klausimus. Kažkodėl į juos, net ir po tiek tragedijos metų, nesuradome tinkamų atsakymų. Tekstą apie naują Vytauto Kazielos knygą norėčiau pabaigti jo paties eilėraščiu, kuris man atrodo neblogai apibrėžia, tai, apie ką šis autorius iš tiesų rašo: „kartais /ir man pavyksta / parašyti / neblogą eilėraštį / bet jis manęs vis / išsigina / pabėga raišuodamas / lyg dagys / įsikabina / į arklio uodegą / kada tu nustosi / kada tu nustosi / sapnuoti“ (p.13). Puiki poeto knyga, kurią vertą perskaityti ir permanyti.