„Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ – trečioji Jurgitos Jasponytės knyga. Autorė apdovanota Zigmo Gėlės premija už geriausią debiutą, o knygos „Šaltupė“ ir „Vartai Auštrieji“ buvo įtrauktos į „Metų knygos“ rinkimų penketukus.

Skaitant arba klausant kito kūrėjo eilėraščių, juos suprasti lengviau, jei jie yra tos pačios kraujo grupės kaip tavo paties kūryba. Šios iliuzijos mažų mažiausiai reikėtų, kad galėtum lengviau „užsikabinti“ už panašių patirčių bei rasti tinkamą raktą tam, ką autorius nori pasakyti. Kartais taip nenutinka, ir skaitytojas lieka vien su savo mintimis ir pliku tekstu. Tokiu atveju mūsuose būtų įprasta poeziją nurašyti, sakant, kad nesąmonė, sunku suprasti ir pan. Rastum šimtą milijonų dalykų, kas yra negerai, tačiau visa tai būtų paprasčiausiai neteisinga. Visata tik atsisėda netinkamoje vietoje, o tu bandai išsiaiškinti kodėl.

Kūrinys susideda iš šešeto skyrių, kurie mus veda per įvairius autorės gyvenimo etapus. Iš knygos tiesiog sunkiasi tautosakiniai motyvai, tačiau jei paklaustų kokie, atsakyti būtų sudėtinga, nes tai labiau – atmosfera, į kurią įvilkti knygos eilėraščiai. Man jie priminė vaikystės pasakas, sakmes, kurios atneša baugulį ir nežinomybę. Lyginant Jurgitos Jasponytės kūrybą su kitų autorių eilėraščiais, būtų galima rasti panašumų su Birutės Grašytės-Black poezija. Jurgitos Jasponytės tautosakinis ornamentas įrėžtas giliau, norint jį iki galo suprasti, reikia tikslių žinių, kas šią knygą kiek komplikuoja.

Pirmasis knygos skyrius „Žvaigždės laužas lauko virtuvėlė miškas“ – gausiausias. Jį sudaro devyniolika eilėraščių. Jie dažniausiai šnabždami, primena užkalbėjimus, bandymus prisiminti praeitį, kai atsiminimas palieka stiprias emocijas, o ne konkrečias detales. Vienas iš svarbiausių knygos motyvų yra gamtos ir laiko cikliškumas. Labiausiai čia norėčiau vartoti žodį „mainosi“, o ne „keičiasi“. Viena virsta kitu, bet išlaiko tam tikrą paslapties šydą: „Didžioji sala transformuojasi / į turistinį rojų“ (p.20). Bet tai, ką atsimeni jau esmingai nesikeis, nes „laikas tiksi kaimo palangėj / ant jos guli bobutės apverstas laikrodis / (kitaip neina)“ (21.p). Atsimenant – apvertus laikrodį, mes sujudiname atmintyje skęstančius objektus ir jie iškyla į paviršių. Pirmąjį knygos skyrių užskliaudžia eilėraštis, kuris veikia ir kaip sakmės, užkalbėjimo bei atminties katalizatorius: „trys uodai vakarą pusej / nurūka – // tėvas da jaunas / gražus“ (29.p).

Antrasis knygos skyrius „Sodas lange. Paukštis“ susideda iš devynių eilėraščių, kuriuose dominuoja paukščių, gimtųjų Zarasų ir ežero/vandens motyvai. Išsiliejantis vanduo, tai lyg užplūstantys atsiminimai, o po juos nardo paukštis, tarytum ieškodamas praėjusio laiko inkliuzų. „Naras neria Šiurpelin / šaltas oras nutvilko / žalsvame vandeny / jo rauda / žeidžia tylą.“ Pirmajame knygos skyriuje paukštis, atsitrenkęs į stiklą, pražūva. Galbūt, tai reiškia, kad tam tikri nutikimai tiesiog išnyksta laike ir nebepasiekia adresato: „valau prieš šalčius langą / mirties ženklus nuo jo – // vakar trenkės balandis – / liko dulkino sparno žymė“ (27.p).

Trečiasis – dešimties eilėraščių – skyrius „Ant aukšto“ perkelia į numanomą dabartį, nes autorė tarsi perduoda savo dukroms tai, kas jai pačiai buvo perduota praeityje. Perdavimo veiksmas yra simbolinis, tai veikia kaip pasakiško stebuklo įkrautas motyvas. Išpažįstamas cikliškumas, kaip ir gamtoje čia egzistuoja nuolatinis mainymasis: „Kai einu/ nuolat girdžiu už nugaros bėgantį vaiką – / lyg aš pati ten / tarsi mano vaikai / tartum mano šešėliai“ (51.p).

Ketvirtasis skyrius susideda iš vieno nedidelėmis dalimis suskirstyto eilėraščio „Atkeliami vartai, keliamieji metai: kol kūnas buvo mano“. Manding šis kūrinys yra ašinis, svarbiausias visos knygos eilėraštis. Pagrindiniai knygos motyvai tarsi išsiskleidžia iš šio kūrinio. Jis veikia lyg ežeras, į kurį galima nerti ir ieškoti atsakymų apie ką ši knyga. Tai ilgas kerėjimas, per kurį perduodamas tam tikras būdas regėti ir suprasti pasaulį: „mano mamai diktuoja / man – išraliuoja / sakmes / apie karvių ganymą / seka“ (66.p). Ir tuo pačiu pripažįstama, kad ne viskas kas perduodama išlieka: „atminty liko tiktai karvė Roželė“ (66.p).

Penktasis skyrius – gan trumpas, susideda iš šešių eilėraščių. Jis skaitytoją nukelia į dabartį, į fizinę dabarties išraišką – miestą. Visi eilėraščiai susiję su Vilniumi, tą nurodo minimi gatvių pavadinimai. Šis skyrius padeda suprasti iš kokio taško pati autorė žvelgia į ją vis užliejančius atminties vandenis. Pasitelkę šio skyriaus eilėraštį, galime įsivaizduoti, kad tai, kas buvo gali kartotis begalybę kartų: „kolonėlės vanduo neišseks – / amžinai.“ (79.p). Atsiminimai neišsenkantys, bet jie ir įkalinti, nėra laisvi. Mieste atmintis tampa mechaniška ir suvaldyta.

Paskutinysis skyrius „Gysla: po žeme – vanduo / po oda – kraujas“ užveria visa, kas knygoje buvo papasakota. Autorė ir pati tampa upės, o tuo pačiu ir kažkieno atminties, dalimi. Nesvarbu kur bebūtų, Zarasuose ar Vilniuje: „nėriau miesto upei po oda / ten ir esu / Vilnia“ (87.p). Jei penktasis skyrius apibrėžė konkrečią vietą, tai šis apibrėžia konkretų laiką. Ne datomis, kurios yra parašytos po kiekvienu eilėraščiu, bet dabar besiplečiančia Ukrainos karo tragedija. Vis dėlto dėka išpažįstamo gamtos ir žmogaus cikliškumo, autorė savo eilėraščiais tarsi paneigia mirtį. Ne tragediją ir skausmą, bet mirtį bendrąja prasme: „pernai čia ganės balta markučių ožkytė, / šiemet jos trūko, / kol pamačiau, kad niekas nenutrūksta / tik persikelia / kiton laiko vieton“ (98.p). Tai suteikia šiek tiek vilties.

Suprasti kito kraujo poeziją tereiškia jai duoti daugiau laiko atsiskleisti tavo paties sąmonėje. Gyvename greitai tekančiame pasaulyje, tad tokios knygos, kurios reikalauja daugiau dėmesio, daugiau pastangų yra būtinos. Jei išskiri šiek tiek daugiau, tai nutinka, Jurgitos Jasponytės žodžiais kalbant, būtent taip: “prieš rudenio miegą / sau tinkamoj tam tikroj vietoj / visata atsisėda“ (98.p). Knyga verta dėmesio ir laiko. Žinoma, jei skaitytojas supranta, kad kantrumas – dorybė ir yra pasiryžęs nepasiduoti bei nerti gilyn.