Poezija yra triukšmas. Jai įniršis nebūtinas, kaip ir įniršiui nebūtina poezija. Visgi tekstu galima pykti, jis gali būti iššauktas, „prisiprašytas“, iškupėjęs iš vidaus, nukreiptas į ką nors tarsi ginklas, net jeigu tas kas nors – neapčiuopiamas, neidentifikuojamas, arba esi tu pats, rašantysis. Poezija gali būti nokautas arba peilis į nugarą. Eilėraštis gali niršti, šniokšti, nusinešti drauge su savo srove arba ramiai (at)spindėti.

Nes poezija, kad ir kokia ji bebūtų, rašoma iš nerimo.

Nes tekstai būna ir tekstais būnasi.

Nes nėra nereaktyvių eilėraščių.