Poetai apie festivalį

Daug ar mažai tie trisdešimt praėjusių "Poetinio Druskininkų rudens" metų? Ką patys poetai atsimena labiausiai, kas jiems yra festivalis ir ko jame galima tikėtis?

Penktadienis, 12 liepos 2019

Aistis Žekevičius: Trisdešimt metų – juokingai maža distancija

Tekstai Aistis Zekevicius Trisdesimt metu juokingai maza distancija large

Benedikto Januševičiaus nuotraukoje Aistis 2018 metų PDR

 

Kelintais metais festivalyje dalyvauta pirmąkart? Koks jis buvo?

Regis, 2014 m. Tąkart po Jaunųjų skaitymų vienas dabar jau miręs poetas norėjo man duoti į nosį už tai, kad jam neva tai pasirodžiau pasikėlęs. Nepaisant šios keistos patirties, festivalis šiaip jau buvo kupinas linksmybių ir gaivališko šėlsmo.

Kas yra PDR?

Milžiniškas giminės balius, kuriame galima sutikti visus tradicinius personažus – tarp jų ir tą dėdę, kurio niekas nepažįsta, tačiau tai netrukdo jam mėginti pakabinti visas vakarėlyje esančias merginas. Jeigu rimčiau – graži tradicija, kurią kiekvienas suvokia šiek tiek kitaip, tačiau tai tikrai nekliudo ja mėgautis.

Smagiausias nuotykis / įvykis / nutikimas.

Neatsimenu nei vieno smagaus įvykio, kuris festivalyje būtų ištikęs mane vieną. Manau, gebėjimas suburti tokius skirtingus žmones į vieną vietą ir yra didžiausia šio festivalio stiprybė.

Keisčiausios girdėtos nuogirdos apie festivalį.

Kad susirinkę poetai nieko daugiau nedaro, tik ištisai maukia ir po to voliojasi girti ant žolės. Tie žmonės akivaizdžiai nė nebuvo įkišę nosies į skaitymus!

Labiausiai per šiuos metus įsiminęs festivalio poetas,-ė / eilėraštis (o gal keli)

Iš pastarųjų metų labiausiai įstrigo Benedikto Januševičiaus eilėraštis apie kultūros darbuotoją aviečių lauke ir Simono Bernoto „Western Union“. Iš tikrųjų, naujų atradimų pasitaiko kiekvienais metais, o ir užsienio svečių skaitymų paprastai stengiuos nepraleisti.

Festivalis veikia „pasidaryk pats“ principu – poetai dažnai čia ką nors daro. Ko teko imtis per dalyvavimo festivalyje metus?

Teko nemažai kartų skaityti savo tekstus ir sykį pabuvoti anoniminių eilėraščių vertinimo komisijoje. Labai patiko pernykščiai rytiniai skaitymai, kurių metu reikėjo skaityti po vieną savo ir mėgstamo autoriaus eilėraštį.

Trisdešimt metų – ar čia daug festivaliui?

Kaip festivaliui, tai – juokingai maža distancija.

Paburkime: kas toliau? Ar išliks(ime)?

Kol bus poreikis daugumai išlikusiųjų kiekvieną rudenį susiburti po „Širdelės“ stogu, tol išliks ir PDR'as.

 

 

 

 

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava