Mantas Balakauskas

PDR 1996

Graikai suprato kažką tikro apie poeziją ir žmogų. Negana to, jiems tai buvo visiškai akivaizdūs faktai. Jei užgniauži vieną iš savo pradų, gali labai nukentėti kaip žmogus ir, žinoma,  kaip kūrėjas. Aplink nuolat yra  dvi energijos – kunkuliuoja Dioniso šėlsmas ir tvyro Apolono ramuma. Apie tai rašė Friedrichas Nietzsche, Arthuras Schopenhaueris, Carlas Gustavas Jungas ir daugybė kitų kuo rimčiausių mąstytojų. Lietuvos poezijos padangėje aiškiai matosi per ilgą laiką susiformavusi skirtis, kurią galima įdomiai patyrinėti. Tai darant apima stiprus jausmas, lyg viskas būtų perskirta tobulai į dvi dalis, kurios puikiai sąveikauja tarpusavyje.   

Turime du poezijos festivalius, kurie savo logika beveik tobulai atitinka apoloniškąjį ir dionisiškąjį pradus. Poezijos pavasaris atsirado, kai to labiausiai reikėjo. Lygiai taip pat ir Poetinis Druskininkų ruduo buvo sukurtas ar veikiau išsivystė tam tikra kryptimi, kurią regime dabar. Tapo svarbu turėti atsvarą ir daryti priešingai, nei yra įprasta. Lengva įsivaizduoti Apoloną ir Dionisą kaip šių festivalių globėjus ar net dvasinius mecenatus. Dažniausiai vienas arba kitas pradas tampa dominuojantis, o tai atsispindi kūryboje bei gyvenime.

Mūsuose poetai dažnai gyveno ir gyvena, kaip ir kitur, dionisišką gyvenimą. Įdomu, kad  jų skaitytojai dažniau mato apoloniškumo apraiškas, o kitą pusę visiškai atmeta. Neretai tai, kas dionisiška, tapatinama su nebrandumu ir nepatikimumu. Greičiausiai taip yra todėl, kad mūsų tautos istorijoje daugiau vietos visada atsirasdavo Apolonui, kuris, reikia pripažinti, ir ištraukė mūsų kalbą iš kadaise labai priartėjusios nebūties. Nebuvo laiko beprotybės ir avantiūrizmo pripažinimui viešame gyvenime. Dionisiškajam pradui galima būtų taikyti anglišką posakį: there is a method to his madness. Jis reiškia, kad iš pirmo žvilgsnio metodas nėra suprantamas, jis beprotiškas ir neturėtų veikti. Tačiau, kai pasiteisina, tada pasidaro aišku, kad jame būta savitos logikos. Štai pastaruosius kelis šimtus metų vienoje ištikimiausių Dionisui šalių Prancūzijoje gimė ištisas burys tokių kūrėjų. Arthuras Rimbaud, Lautréamont’as (nors ir gimė Urugvajuje), Jeanas Genet, Georges’as Bataille‘is ir dar daugybė kitų. Jų visų kūryboje glūdintis metodas išryškėjo tik jam akivaizdžiai suveikus.

Apoloniškasis pradas byloja apie kultūrą, harmoniją, susilaikymą, jis taip pat siejamas  su sąmone, kairiuoju smegenų pusrutuliu – loginiu, analitiniu mąstymu. Apolonas globojo daugelį sričių, muziką, magiją, gydymą ir, žinoma, poeziją. Jis – gryniausias Poezijos pavasario įsikūnijimas. Puoselėja tradiciją, laikosi griežtos struktūros ir yra tradicinis, santūrus. Didžioji dalis renginių vieši, skirti publikai, skaitytojams, kurie gali iš arti pamatyti kūrėjus besidalinančius savo kūryba.

Dionisui čia nėra vietos, jis  ten, kur kraštutinumai, nesivaldymas, beribė aistra ir ekstazė. Jis yra vyndarystės, beprotybės, šėlo ir dualumo Dievas. Kai jis įsisiautėja, kiti dievai nedrįsta prie jo artintis. Tikras Poetinio Druskininkų rudens globėjas. Festivalis uždaresnis, mįslingesnis ir asmeniškesnis. Nors ir vyksta nemažai renginių, publika pati turi įsilieti, pasileisti plaukus ir atsiduoti nenutrūkstamam šokiui „Širdelėje“.

PP ir PDR yra puiki vienas kito atsvara. Šie festivaliai  leidžia rinktis kūrėjams ir skaitytojams, kas jiems labiausiai prie širdies. Įdomu, kas nutiktų, jeigu šis balansas būtų pažeistas ir abu festivaliai nukryptų į tą pačią pusę? Apolonas tikrai tikrai ką nors apdovanotų asilo ausimis, primindamas karaliaus Mido istoriją. Dionisas savo ruožtu atsiųstų menadžių būrį ir paleistų viską vėjais.

Apolonas ir Dionisas mūsų sąmonėje vienas be kito ilgai neišgyventų. Jie abu gyvybiškai svarbūs kaip ir abu festivaliai, į kuriuos susirenkame atitinkamos nuotaikos. Galima rasti ne vieną pavyzdį, kas nutinka kūrėjams, kai lieka viena iš dviejų kūrybines galias stiprinančių energijų. Vienu atveju jie tampa nevaldomais bepročiais, kitu – statulomis, kurias verčiau pastatyti muziejuje ir greit pamiršti. Esant tokiam dualizmui kūrybinio įkvėpimo pravartu semtis iš abiejų versmių, kitaip neįmanoma judėti į priekį.