Greta Ambrazaitė

Gretos Ambrazaitės poeziją pirmą kartą perskaičiau prieš kokius ketverius metus – ir prieš debiutinės knygos pasirodymą autorė buvo žinoma kaip aktyvi įvairių skaitymų, poezijos festivalių dalyvė, publikavosi kultūrinėje spaudoje, almanachuose. Įstrigo iš raidžių ir ritmų tveriamas savitas pasaulis, rodytųsi savi-pakankamas, tačiau įveikiantis solipsizmą kreipiniu, kviečiantis nerti gilyn, „neįkalinant kalbose“, juk „kaip didu, kas mus sieja, /kaip smulku, kas mus skiria,/neįkalink manęs kalbose,/už jų – geležinis lūpų raudonis“ („kraujo pelytė“, 9 p.). Greta kalbose tikrai neįkalina – autorė kuria ir atlieka dainas, kurių tekstai dažniausiai būna pačios poetės eilėraščiai. Ši veikla turi įspūdingą pavadinimo – kog leval – istoriją: „Kai man buvo apie 16 metų, sapnavau, jog sename sodo name kalbuosi su žmogumi. Jis ištiesia man ranką, o joje – dėžutė su užrašu „kog leval“. Perduodamas ją man, sako: „Tai tave nuo visko išgelbės“ (citata iš autorės pokalbio su Lina Liucija Ožeraityte).  Be meninės veiklos Greta gilinasi ir į mokslinę – autorė yra baigusi filologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete, šiuo metu studijuoja literatūros antropologijos ir kultūros magistrantūroje.

Tiek prisiskaičius ir prisiklausius, vėliau pamačiau pačią Gretą, renginyje skaitančią savo poeziją. Kilo labai gilaus žmogaus įspūdis, toji asmenybės gelmė, savotiškas slaptingumas, lemtingumas derėjo su jos eilėraščių savastimis. Jutau, tarsi skaitydama ji tampa vieniu su savo kūrinių kūnu, ir tas įspūdis, jau pabuvojus keliolikoje jos skaitymų, vis dar neišblėsta. Todėl labai laukiau jos debiuto ir laikiau kumščius Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamame „Pirmosios knygos“ konkurse. Greta laimėjo, o jos debiutinės eilėraščių knygos „Trapūs daiktai“ laukė sėkmė – gausios kritikų ir skaitytojų refleksijos, Lietuvos poezijos festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ Jaunosios Jotvingės premija ir Lietuvos Metų poezijos knygos titulas.

Gretai ir jos kūrybai dažnai taikoma fatališkumo, gotiškumo sąvokos, neneigiu jų pagrįstumo, bet, žinodama, jog autorė nuo šių apibūdinimų jau yra pavargusi, ieškau kitų prieigos prie jos kūrybos taškų.

„Trapūs daiktai“ – Gretos pirmosios knygos pavadinimas, man regis, labai gerai atspindi jos eilėraščių esmę. Žmogus Ambrazaitės tekstuose taip pat traktuojamas filosofiškai – „kaip daiktas, visų daiktų daiktas“ (p. 30). Šis trapumas – kartu ir amžinas, ir konotuojantis laikinumą, užmarštį, kaip eilėraštyje „apkasai“ teigia subjektas: „aplink lipnus oras ir trapūs daiktai,/kuriuos greitai pamiršiu“ (22 p.).

Vienas išskirtinių autorės poezijos bruožų – tiršta, tamsos prisotinta atmosfera, galingi įvaizdžiai ir intertekstai. Gretos tekstai – klampūs, įtaigūs ir sodrūs, kviečiantys skaitytoją nelengvam, gal net žūtbūtiniam tête-à-tête. Didelis dėmesys skiriamas ribinėms būklėms, atsiduriama „siaubo kambariuose“ (terminas – mano – L.B), stagnacijos ir nyksmo vietose.  Hipno ir Thanato dualizmas, „skausmo provėžos“ Gretos kūryboje taip pat yra labai svarbūs.  Iš kelių eilėraščių galima nujausti, jog subjektas atsiduria psichiatrinėje ligoninėje ir tampa išgalintas: „<vos jiems atrišus mane, aš pradėjau rašyti –/padrikai, apverktinai, bet neabejodamas savo tiesa teismo dieną,/kuri buvo bebaigianti virsti medžiokle,/jūs nesuvokiate savo būklės, kaltina jie, ir paverčia lubas miražu“ (33 p.) („ne arba šiandien“, 33 p.).  Skaitant Gretos eilėraščius, dažniausiai įsivaizduoju subjektą, desperatiškai trokštantį tikrumo, aiškumo, pažinumo, tačiau labai dažnai jis panardinamas į sapnišką, deformuotą tikrovės pavidalą, disfunkciją, disharmoniją, autorės aktualizuojamas pareidolijas –  nes mus be perstojo transliuoja stebėjimo kameros. Vietomis šis veik donkichotiškas troškulys įgauna labai aiškų pavidalą, pavyzdžiui, kviečiama – „parūkom, važiuojam iš čia“, žadama – „jau greitai  išeisim iš šito nepatvarumo“, arba trokštama: „kaip pramušti sąmonės dugną ir į šviesą ištraukt / nuolatinį tikrovės aidą, demaskuoti pavidalus... [...] kaip išvengt mūšio lauko, / kuriame devyni tūkstančiai abstrakcijų rengiasi pulti –“ ( „apkasai“, p. 22).

Autorės kuriamas subjektas išpažįsta „nyksmo religiją“ (terminas mano, – L. B.) ir teigia „per mažai galvojantis apie Dievą“, kad galėtų perplėšti šią rūku išskydusią mają. Subjektas fiksuoja ne Dievo mirtį, o Dievo tylą kaip prielaidą įvardytajai majai rastis, nes – „visais visatos garsiakalbiais spengia tyla“.

Gretos poezijai svarbūs ne tik bibliniai įvaizdžiai, bet ir kiti intertekstai – knygos epigrafas – puikaus lietuvių prozininko Sauliaus Tomo Kondroto romano „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ citata, eilėraščiuose minimas ir Sartre‘as, Kafka, ir Sylvia Plath, ir kinematografija (Davido Lyncho „Mėlynas aksomas“), ir  muzika (Johnas ir Yoko) ir kt.

Apibendrinus – Greta talentingai mato ir reflektuoja pasaulį. Jos kūryba – gili, supurtanti, autentiška. Ambrazaitė – tamsošviesos poetė.

Lina Buividavičiūtė