Skaitydama Rūtos Oginskaitės „Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Gigorijaus Kanovičių namuose“ (V., Tyto alba, 2017), atkreipiau dėmesį į pasakojimą, kaip atsirado knyga „Linksma akim“ (V., Vaga, 1964). Taip susidomėjau, kad ėjau į Nacionalinę biblioteką, užsisakiau, varčiau. Sudomino senovinis formatas, nyktelėjęs tiek epigramos, tiek šaržo žanras. Regis, ties Lankausko epigrama tame bibliotekos egzemplioriuje buvo paliktas net skaitytojo įrašas pieštuku, jausmingas susitapatinimas – „Gryna tiesa!” ar pan.

Ši naujai išleista (žodis „perleista“ netinka, nes tai leidinys-hibridas su papildymais) knyga pavadinimu „Linksmos akys“ sudaryta iš dviejų Grigorijaus Kanovičiaus epigramų ir parodijų rinkinių – „Linksma akim“ (1964, šaržus sukūrė Stasys Krasauskas) ir „Nuogi Olimpe (1981, šaržus sukūrė Andrius Cvirka). Gerai įsivaizduoju tų knygelių populiarumą sovietmečiu – šiapus geležinės uždangos tai buvo gaivaus oro kvėpsnis, miela pramoga, gal net intelektualus „Žmonių“ provaizdis. Juk kultūros personažai tuo metu buvo bene viešiausi, pakankamai matomi, visuomenei neprilygstamai įdomesni už kokius nors nomenklatūros veikėjus. Šiandien, kai internetas pilnas visa ko, toks leidinys beveik neturėtų prasmės, jeigu pastarąjį dešimtmetį nebūtų išleista atsiminimų/dokumentikos knygų apie Stasį Krasauską, Vytautą Žalakevičių, Augustiną Savicką, Eduardą Mieželaitį, Henriką Kurauską, Vytautą Kubilių, Benjaminą Gorbulskį, Petrą Dirgėlą, Juozą Baltušį, Konstantiną Bogdaną ir kt. Memuaristika, pokalbiai, monografiniai albumai labai nemenkai prisidėjo prie fakto, kad sovietmečio menininkai ir jų kūryba mums taptų įdomi ir aktuali (tą rodo gana didelė minimų leidinių paklausa). Pastanga suprasti įveikė išankstinį bjaurėjimąsi ar bodėjimąsi sovietmečiu kaip ideologiškai angažuotu laikotarpiu: prie to reikšmingai prisidėjo ir mokslinių institutų atliekami sovietmečio tyrimai, seminarai, monografijos. Todėl ši epigramų/šaržų knyga šiandien, paradoksalu, vėl masina prisiminti sovietmečio bohemą (prieš kokius du dešimtmečius, bijau, to paties efekto nebūtų). Jaunesnei, sovietmečio nedaug ragavusiai kartai jie tapo suprantamesni, dokumentikos dėka – pagaliau trimačiai, o ne plokšti, plakatiniai; todėl ir epigramos/šaržai įgavo tūrį.

Epigramos žanrą laikau nyktelėjusiu, nes žinau tik vieną žinomą autorių, kuris tuo protarpiais užsiima – Antaną A. Jonyną. Tik tos epigramos, sudėtos dažniausiai smagiuose renginiuose, tepasirodo feisbuke. Literatūros festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“ turi „nerimtojo eilėraščio“ konkursą, bet nepasakyčiau, kad epigrama, kaip žanras, patirtų atgimimą. Galbūt tą sąlygoja mažos kultūrinės bendruomenės situacija, „akvariumo“ jausmas. Neabejoju, kad atitinkamo lygio eiliuoti pamfletai apie politines ar visuomenines realijas rašomi ir leidžiami regionuose, tačiau mane domina būtent profesionalioji literatūra. Jeigu bijoma parašyti net kritiškesnę recenziją (autorius ir jo prieteliai recenzentę(-ą) suvalgys), kas dabar drįstų kritikuoti dar rafinuočiau? Niekas. Pasikeitė juoko svertai: jeigu sovietmečiu tai buvo gan rizikingas užsiėmimas (juoktis leidžiama ne iš visko), šiandien ironija ir sarkazmas jau yra įgavę kasdieninės vartosenos pavidalus viešajame kalbėjime – žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, politikoje. Tie pavidalai transliuojami folklorinėmis klišėmis, nihilistiniais memais, nebūtinai skoningais intertekstais – nuo jų ima egzistencinis nuovargis, išsivysto prasmės deficitas. Sovietmečio pajuokavimai tokiame kontekste atrodo tyri, skaidrūs ir nekalti.

G. Kanovičiaus epigramos ir parodijos rašytos tikslingai, su švelniu, nepiktu humoru, siekta bendradarbiavimo, sutarimo su dailininkais. Visgi tie, kurie virto šaržų objektais, galėjo jautriai į tai reaguoti, įsižeisti, supykti, nemaloniai pasijausti dėl tokios viešos kritikos. Nors R. Oginskaitės knygoje minima, kad po šių epigramų ir šaržų kai kurie parodijuojamieji nesisveikindavo su autoriumi, šiandien tie šmaikštūs sueiliavimai jiems neša daugiau naudos, negu žalos. Pavyzdžiui, epigramoje Eduardui Mieželaičiui, kurio personalija mano kartai labiau asocijuojasi su literatūros funkcionieriais, negu su poezija, karikatūriškai išryškinami laikmečio bruožai primena jį buvus ir poetu. „Nuo seno vyksta ginčas atkaklus: / Kaip atsirado Žemėje žmogus? / Pasakė Dievas: „Mano autorystė.“ / Pašoko velnias: „Klysti, seni, klysti“. / Įsiterpė į pokalbį beždžionės: / „Mes autoriai, nėra čia abejonės“. / Išminčiai galvas ilgą laiką laužė, / Ne vienas žuvo kilpoje, ant laužo, / Ne vienas ugnyje iš skausmo raitės, / O „Žmogų“ juk sutvėrė Mieželaitis.“ (p. 20) Juokinga įtampa tarp tuo metu propaguoto darvinizmo ir ateizmo valandėlėmis vulgarizuotos teologijos: visgi ji atspindi ir Vakaruose tuo metu populiarius teodicėjos šaržavimo reiškinius, sutapusius su hipių subkultūra. Epigramos kritikuoja konkrečius būdo bruožus, ne abstraktybes: tiksliai, kaip pirštu į akį, bedama Vaciui Reimeriui: „Principingumas – rimtas faktorius. / Kūrybos kelias toks slidus! / Kitiems aš griežtas kaip redaktorius / Sau kaip poetas – atlaidus.“ (p. 56) Sunku būtų pasakyti panašų dalyką į akis, formuluojant kasdiene kalba. Autorius geba pasijuokti ir iš savęs, paskutinėje epigramoje minėdamas, kad „juokias tas, kas juokias paskutinis“ (p. 120), o epiloge 2018 m. dar prirašydamas: „Seniai su epigramom baigta, nes / Atėjo laikas juoktis iš savęs.“ (p. 122). Šmaikščios epigramos Jonui Avyžiui, Raimondui Vabalui, Eduardui Balsiui, Antanui Venclovai, Kostui Korsakui primena ne tik šių asmenybių charakterio bruožus, bet ir liudija faktinę sovietmečio tikrovę: „Romanas turi būt... IŠLEISTAS“. (p. 34) Tai sociali poezija, komunikacinė funkcija joje svarbesnė už ontologinę. Knygoje parodijuojamos tik dvi moterys – Violeta Palčinskaitė ir Vilija Šulcaitė (čia tiesiog, statistikai – tai šį tą sako apie sovietinę bohemą: moterys joje kaip ir nedalyvavo, arba dalyvavo tik kaip erotinis objektas. „Anksčiau šypsojausi dažytom damom, / Dabar dažytos damos šypsos man.“ (p. 106)).

Stasio Krasausko šaržai paprasti, be didelių pretenzijų į meno kūrinius, bet profesionalūs, charakteringi, stilizuoti. Šaržai – greitas žanras, panašiai kaip ir epigramos – neretai jos sudedamos užstalėje, o šaržai piešiami ant restorano servetėlių. Andriaus Cvirkos braižas gal labiau atsimenamas iš žurnalo „Šluota“. Apie delikačią šios knygos meno kultūrą ir Jokūbo Jacovskio indėlį jau rašė Monika Krikštopaitytė (https://www.7md.lt/daile/2019-01-04/Kanonas-punktyrais-ir-vyriskasis-Olimpas) – leidinys tikrai gražiai parengtas, malonus vartyti, neretai ir prikeliantis kai kuriuos kultūrininkus iš užmaršties. Kai kuriems iš šaržuojamųjų šios epigramos virto pačiomis geriausiomis epitafijomis, vertingesnėmis ir už monumentalius paminklus.

-Giedrė Kazlauskaitė-