Dainiaus Dirgėlos nuotrauka

Debiutinis Aurio Radzevičiaus-Radziaus eilėraščių rinkinys „Ornamentas vietoj laivo”, išleistas „Pirmosios knygos” serijoje ir pasirodęs 1990 m., man turėjo kone kultinę reikšmę – nieko panašaus lietuvių poezijoje nebuvau skaičiusi. Leidinys, poetės Gretos Ambrazaitės žodžiais tariant „seniai virtęs bibliografine retenybe” (p. 305) kėlė didžiulį susidomėjimą. Sodrūs, apokaliptiniai įvaizdžiai, bjaurumo estetika, narkotinės vizijos, bodleriškos piktybės gėlės, žiurkės, košmariškos nuojautos – skaitydama svarsčiau, jog autorius gerokai pralenkė savo poetinį laikmetį. Rašytojas Vidas Poškus teigė, kad A. Radzevičiaus-Radziaus kūryboje dominuoja „austriški pradai”^[1] ir lygino autorių su Pauliu Celanu bei Georgu Trakliu. Nors skaitydama „Ornamentą vietoj laivo” taip pat prisiminiau austrų ekspresionistus, visgi manau, jog A. Radzevičiaus-Radziaus kūrybos neįmanoma klasifikuoti ar priskirti konkrečiai meno krypčiai. Provokuojanti, trykštanti tamsiais, tapybiškais vaizdiniais, grotesku, eksperimentinė, nepripažįstanti jokių normų, autentiška ir nuoširdi – net ir šiandieniniame kultūriniame lauke A. Radzevičiaus-Radziaus poezija yra lyg vulkanas. Todėl labai džiaugiuosi, jog šiais metais „Bazilisko ambasada” išleido pomirtinę autoriaus rinktinę „Tuštumos duomenys”, kurioje pateikiama visa įvairiapusiška A. Radzevičiaus-Radziaus poetinė kūryba: nuo pirmosios knygos „Ornamentas vietoj laivo” iki vėlesnių eilėraščių, interviu su autoriumi, recenzijų bei bičiulių prisiminimų.

A.Radzevičiaus-Radziaus poetinis pasaulis – brutalus, tamsus, sadomazochistiškas, kupinas įtampos, ribiškumo, geismo ir juodojo humoro. Eilėraštyje „…Kiekvieną penktadienį…” apibrėžiama kertinė A. Radzevičiaus-Radziaus lyrinio subjekto jausena: „turi nužudyti, kad PATS prasidėtum” (p. 40). Egzistencijos absurdiškumas, nykumas ir laikinumas perteikiamas besikartojančiomis ritualo (p.30), besisukančio vilkelio (p.185) ar net voverės ratelyje (p.165) metaforomis. Pabrėžiamas laiko praeinamumas, jis lyginamas su gyvate: „laikas bėga. Nors niekur / jis nebėga. / Bet ir nestovi. / Jis kaip / pati save ryjanti gyvatė. / Springsta ir ryja” (p.181). Skaitydama „Tuštumos duomenis” svarsčiau apie egzistencializmą ir Angst sąvoką. A. Radzevičiaus-Radziaus poezija kyla iš pirmapradės nevilties, rašoma apie „baugų tragiškai didelį nieką” (p.257), desperaciją, beviltiškumą ir bėjėgiškumą to „tragiško didelio nieko” akivaizdoje. Giminingumą su egzistencializmu pastebi ir literatūrologas Ramūnas Čičelis: “Jeanas Paulis Sartre’as XX amžiaus viduryje paskelbė garsųjį teiginį, kad žmogus yra įmestas į pasaulį ne savo valia. „Tuštumos duomenų” eilėraščiuose ši būsena (ir netgi ontologinis jos statusas) atsiskleidžia per subjekto santykį su savimi ir išorine tikrove” (p. 280). Ypač tai matyti eilėraštyje „Tamsoje”: „dar negimęs neturėjau jėgų priešintis / judančiai žudančiai subyrėti realybei” (p.70) ir toliau tame pačiame eilėraštyje – „dar negimęs buvau apnuodytas / dar negimęs buvau nužudytas / dar negimęs neturėjau būti”. Santykis su išorine aplinka, gamta ir daiktais – konfliktiškas, griaunantis ir dažnai destruktyvus. Eilėraščiuose pasikartoja įvairūs mirties simboliai: lavonai, karstai, kryžiai, vainikai, vaiduokliai. Gamta – pūvanti, vystanti, irstanti. Santykiai su aplinkiniais (ypač mylimosiomis) kupini vidinio dramatizmo ir tragizmo. Akcentuojami ir teologiniai dievoieškos aspektai: „regi: danguje plaukia valtis / tamsiam jos dugne / švyti Dievo akis (p. 27) bei pasikartojantys angelo motyvai – „ryto angelas sargas išeis / pasirėdęs purpurinėmis Teisiojo insignijomis” (p. 79). Grįžtant prie egzistencializmo, Ramūnas Čičelis pastebi ir A. Radzevičiaus-Radziaus artumą Albert’o Camus: „Tuštumos duomenyse” savaiminė, ne savižudiška mirtis yra maksimalioji kūrėjo laisvės manifestacija” (p. 282 ). Nors A. Radzevičiaus-Radziaus poezijoje mirtis iškyla, kaip neišvengiama ir bauginanti sąlyga, visgi poetas pabrėžia, jog tik protestuodamas prieš ją, maištaudamas ir kurdamas gali autentiškai egzistuoti.

Būtina paminėti ir sarkastišką A.Radzevičiaus-Radziaus sąmojį: gindamasis nuo gniuždančios nevilties, autorius pasirenka ironiją. Prancūzų filosofas Henris Bergsonas veikale „Juokas” teigia, jog komedija „nepaklūsta visuomeniniams gyvenimo impulsams”^[2]. Ir iš ties, kai kuriuose A.Radzevičiaus-Radziaus eilėraščiuose juodas humoras yra stebinantis ir makabriškas: aprašoma situacija, kuomet autoriui sapne įkanda zebras, o prabudęs ryte – jis neberanda savo rankos (p.149), buddha lyginama su „apdegusiu teletabiu” (p.160), „išpūstais pilvais angeliukai” šoka aplink saulę su „debilais” (p.147), o eilėraštyje „Marmeladiniai meškiukai” Hamletui siūloma išlįsti iš sapno dėžės ir apsivilkus marga suknele plaukti upe (p. 195) . A. Radzevičiaus – Radziaus poezijoje komizmas įgyja tamsų ir šiurpų atspalvį. Visai kaip ir Daniilo Charmso kūryboje, sarkazmas tampa ginklu kovoti su pasaulio beprasmiškumu. Kartu, tai ir gebėjimas apčiuopti gyvybės pulsą absurde bei pažvelgti į skausmingus vidinius išgyvenimus per nuotolį iš tragikomiškos distancijos.

Eilėraštyje „Pilnaty” autorius rašo: „aš svetimas savo namuos / savo gyvenime” (p. 203). Labai tikiuosi, kad bent po mirties A. Radzevičiaus-Radziaus poezija nebus svetima mūsų poetiniame lauke ir suras savo skaitytoją. „Tuštumos duomenys” – laisvės ir absurdo manifestas, paradoksalus poetinis eksperimentas, kupinas ekspresionistinės rimties ir pašėlusio juoko. Kai galvoju apie Aurio Radzevičiaus-Radziaus poeziją prisimenu tapytojo Francis’o Bacono paveikslą, kuriame vaizduojama Henrietta Moraes: tamsus ir pastelinis koloritas slepia besijuokiančią burną. Kaip ir būdinga Francis’ui Baconui – paveikslas niūrus ir slegiantis, tačiau tuo pačiu Henrietta Moraes jame, lyg slėpdamąsi, juokiasi!

1. https://www.nemunas.press/straipsniai/auris-radzevicius-yra-austru-poetas-ir-menininkas/
2. Bergson, Henri, Juokas, Vilnius: Vaga, 2014. Iš anglų kalbos vertė Goda Bulybenko.

Dainiaus Dirgėlos nuotrauka