Nuotraukos autorė Karolina DačkutėŠiais metais Tavo poezijos rankraštis „Mikrosfera” laimėjo Pirmosios knygos (PK) konkurse pirmąją vietą. Ar rašydama tikėjaisi tokio įvertinimo? Ar sąmoningai galvojai apie būsimą skaitytoją?

Šiemet dalyvavau PK konkurse pirmą kartą ir tikrai nesitikėjau pasisekimo. Negalėčiau pasakyti, kad sąmoningai galvojau apie būsimą skaitytoją ar knygos formą, tiesiog sudėliojau paskaitomus tekstus, kurių prisikaupė per paskutinius keletą metų kūrybos, o kai kurie tekstai kuriuos sudėjau į knygą, buvo parašyti dar mokyklos laikais. Tuo metu apie knygos leidimą dar tikrai negalvojau, ir apie skaitytoją, ko gero, nelabai.

Pristatydama savo eilėraščius literatūrinėje platformoje „Urban Poetry” pabrėžei, jog nesi filologė, studijuoji gyvybės mokslus. Pastebėjau, jog Tavo eilėraščiams nemažą įtaką daro Tavo pasirinktos studijos – minimas astronautas Chris Hadfield, botanika, o ir Tavo būsimos knygos pavadinimas „Mikrosfera” nėra „literatūrinis”. Kaip sekasi suderinti dvi skirtingas disciplinas – mokslą ir literatūrą? Ar Tavo atveju jos yra viena kitos įkvėpimo šaltinis ar atvirkščiai – konfrontuoja viena su kita?

Kol kas laikausi nuomonės, kad mokslas ir kūryba vienas kitą papildo ir puikiai sudera, mokslas kaip pagrindinis darbas ir užsiėmimas, kūryba – labiau kaip hobis, atokvėpis, maloni veikla. Manau, kad dalyvavimas literatūriniame gyvenime leidžia neapsnūsti moksluose ir darbuose, pažvelgti iš kitos perspektyvos – štai imu žmogaus audinio gabalą tiesiai iš operacinės ir po ilgo kantraus darbo sužinosiu, ką kiekviena ląstelė veikia – juk tai yra nuostabu, argi ne poezija? Bevirdami savo katiluose, besnūduriuodami savo burbuluose dažnai pamirštame, kad ne viskas yra savaime suprantama – juose tiek yra nepažinto, nežinomo kitiems. Mėgstu dalintis atradimais ir padiskutuoti įvairiomis mokslo temomis (ir nebūtinai), lygiai taip pat smalsiai ir su džiaugsmu susipažįstu su literatūros pasauliu: skaitau interviu, recenzijas, kiek įmanoma seku, kas kur ką išleido ir pan.

Pastebėjau, jog Tavo eilėraščiams būdingas humoras, ironija, kartais – socialinė kritika. Kiek Tau svarbu žvelgti į absurdą ir beprasmybę iš juodo humoro perspektyvos?

Negaliu įvardinti priežasčių kodėl, bet neretai pakliūnu į įvairias kurioziškas ir absurdiškas situacijas, ir pakliuvusi į tokias „nei juoktis, nei verkt“ situacijas pasirenku juoktis. Yra tekę ir susitikti su mediumu-angelu, gyventi eteriniais aliejais apsėstos moteriškės namuose, miegoti Buffalo mieste automobilių stovėjimo aikštelėje, būti partrenktai automobilio, kurio vairuotojas paskui pakvietė į pasimatymą, vienai nuklysti į nelabai saugų kvartalą San Franciske, pasirodyti kalbinamai žiniose, kur žurnalistai visiškai iškarpė mano žodžius ir t.t. Manau, žvelgimas į absurdą ir beprasmybę iš humoro perspektyvos yra ir šioks toks savisaugos mechanizmas, o žinojimas, kad iš esmės niekas nėra iki galo svarbu ir rimta, išlaisvina.

Pristatydama savo eilėraščius kultūriniame žurnale „Literatūra ir Menas” įvardinai save kaip mėgstančią „stebėtis, stebėti ir būti ten, kur esu”. Ar iš stebėjimo ir gimsta Tavo eilėraščiai?

Stebėti ir stebėtis labai mėgstu, ir įvairiais lygmenimis – nuo nepažįstamų žmonių stebėjimo kur nors autobuse ar bare iki stebėjimosi plačiąją prasme, įvairiais gamtos ir sociumo reiškiniais, fundamentiniais gyvybės mechanizmais ir panašiai. Manau, kad nemažai tekstų iš tiesų ir gimė iš to stebėjimo/stebėjimosi, dažnai užsirašau eilutę ar dvi į telefoną vos tik kažką įdomaus pastebiu.

Pamenu vieną mūsų pokalbį festivalyje „Poetinis Druskininkų Ruduo”: pasakojai, kaip gimė eilėraštis, kuriame aprašei savo patirtis dirbant virtuvėje, kapojant krabų galvas. Grįžusi namo, susiradau tą eilėraštį (publikuotas „Nemune”) ir perskaičiau iš naujo: skaitant kilo klausimas – kiek Tavo eilėraščiuose svarbus biografinis aspektas? Rašytojas William S. Burroughs yra teigęs, jog visas menas yra autobiografinis. Ar pritari tam?

Iš dalies sutinku, nes, vienaip ar kitaip, bet koks kūrinys negali gimti nepraėjęs kuriančiojo sąmonės – išoriniai dirgikliai ir signalai suvokiami esamų patirčių, praeities prisiminimų, ateities lūkesčių kontekste, išryškėja idėjos ir motyvai, kurie autoriui tuo metu yra svarbūs, aktualūs, sukelia vienokią ar kitokią emociją. Vargu ar galima ką nors sukurti visiškai atsiribojant nuo kuriamo kūrinio. Mano tekstuose autobiografiniai motyvai pateikiami labai paprastai ir atvirai, nesunku pastebėti fragmentų, kurie atsirado iš realių išgyvenimų ir nutikimų, pateikiamų kone pažodžiui.

Viename interviu save įvardinai, kaip neproduktyvią autorę, minėjai, jog nemažai laiko skiri tekstų redagavimui ir taisymui. Kaip atrodo Tavo rašymo ritualas? Kiek laiko užtruko sudaryti „Mikrosferos” rankraštį?

Dažnai užsirašau eilutę ar kelias į telefoną vos tik jas sugalvoju, tada jų neliečiu kurį laiką – gali praeiti mėnuo, gali pusė metų ar daugiau. Tuomet pasižiūriu, ar tos eilutės man dar ką nors sako, ar dar kabina, ar buvo įdomios tik to momento kontekste. Jei kabina, galima konstruoti eilėraštį. Tada dėlioju ir taisau, o kai manau, kad eilėraštis baigtas, palieku „pasimarinuoti“ savo sultyse kelis mėnesius, paskui sugrįžus šviežiomis akimis iš naujo perskaitau ir sprendžiu, ar mane toks tekstas tenkina, ar jis taisytinas, ar visai nevertas dėmesio. Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai visą tekstą ar net kelis parašau vienu ypu ir paskui pernelyg netaisau. Rankraštį sudėliojau gan greit, keliais prisėdimais.

Aktyviai dalyvauji įvairiuose jaunųjų rašytojų renginiuose, Tavo poezija buvo įvertinta festivalyje „Poetinis Druskininkų Ruduo” Antano A. Jonyno prizu, pastebėta ir festivalyje „Poezijos Pavasaris”. Ar šie įvertinimai padrąsina, įkvepia kurti toliau?

Būti pastebėtai, įvertintai, be abejo yra malonu, visada labai džiaugiuosi gavusi kokį apdovanojimą, bet stengiuosi pernelyg nesusireikšminti, nes diplomai nelygu pasisekimui ir įsitvirtinimui literatūros pasaulyje. Be to, čia žaidžia ir sėkmės aspektas, tai, kad žmogus nelaimėjo kažkokio apdovanojimo tikrai nereiškia, kad jo tekstai neįdomūs ir neverti dėmesio. Tėvų namuose turiu didelį braškantį segtuvą pilną įvairiausių apdovanojimų ir diplomų iš olimpiadų, sporto varžybų, dainų dainelių ir t.t. Dabar kyla šypsena prisiminus, kaip tuo metu visa tai atrodė svarbu.

Kaip vertini jaunųjų rašytojų bendruomenę? Ar Tau yra svarbu būti jos dalimi?

Kitus „jaunuosius“ palaikau ir skaitau, seku naujienas, džiaugiuosi už juos, bet nepasakyčiau, kad labai aktyviai bendrauju kasdieniame gyvenime. Yra keletas poetų(-čių) kuriuos laikau artimesniais už kitus, galiu atviriau pasidalinti su literatūra susijusiais ir visai nesusijusiais dalykais, padiskutuoti. Man gera matyti, kad konkurencija ir įtampa užleidžia vietą nuoširdumui, draugiškumui, palaikymui – gal kas sakys, kad aš klystu, bet jaunųjų renginiuose man visada jauku.