Nuotraukos autorė Karolina Dačkutė

Recenzuodami debiutinę 2019 m. pasirodžiusią Tavo knygą „Maratonas” literatūros kritikai išskyrė jai būdingą analitiškumą, racionalumą bei intertekstualumą. Giedrė Kazlauskaitė rašė, kad skaitant apėmė įspūdis, jog siekei „filosofuoti eilėraščiais”. Ar turėjai tokią intenciją? Kiek Tavo studijos (VU – kultūros istorijos ir antropologijos, bei VDU – socialinės ir politikos magistrantūra) turėjo įtakos eilėraščių rašymui?

Rašant „Maratoną“ norėjosi ne tiek ką nors teigti ar aiškinti, kiek kelti klausimus. Kažin ar siekiau filosofuoti eilėraščiais, bet tikrai norėjau, kad knygos skaitytojas ne tik atrastų santykį su mano kūryba (ko turbūt trokšta kiekvienas rašantysis), bet ir susimąstytų apie perskaitytus tekstus. Taip, tikriausiai norėjau sukelti poveikį skaitančiajam ar skaitančiajai. O studijos mano eilėraščiams turėjo panašiai tiek pat įtakos, kiek ir visa kita, su kuo susidurdavau kasdienybėje – muzika, kinas, literatūra, pokalbiai su draugais, pasivaikščiojimai, laikas vienumoje. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos atrodo, kad debiutinė knyga buvo kiek perkrauta intelektualiai, kai kuriuos dalykus galėjau pasakyti ir paprasčiau. Tiesą sakant, tai ir buvo vienas iš atspirties taškų rašant antrąją – rašyti taip, kad eilėraščiai būtų sklandesni ir tam tikra prasme skaitytojui lengviau prieinami, nes užsižaisti sudėtingomis sąvokomis labai paprasta, o už jų nebūtinai slypi minties gelmė.

„Maratone” daug dėmesio skiriama šiuolaikinės visuomenės ir visuomeninių reiškinių kritikai. Svarsčiau, jog pasitelkdamas sporto aikštelių, varžybų, nuolatinio bėgimo įvaizdžius taikliai vaizduoji postmodernaus gyvenimo tuštumą, monotoniją, tarpusavio susvetimėjimą ir konkurenciją. Kaip kilo mintis pasitelkti būtent sportinius įvaizdžius?

Tiesą sakant, nebeprisimenu! Bent jau iki netolimos ateities tikrai nebuvau labai sportiškas žmogus, veikiau atvirkščiai, tad truputį ironiška, kad sporto motyvas „Maratone“ tapo vienu iš pagrindinių. Dar ironiškiau tai, kad dėl tos pačios priežasties viename Lenkijos skaitytojams skirtame poezijos almanache buvau pavadintas sporto poetu. Manau, kad tikroji sporto poezijos vieta – futbolo stadionai, krepšinio arenos ir fitneso klubai, tačiau ten dažniausiai karaliauja prakaito proza.

Neringa Butnoriūtė rašydama apie „Maratoną” pastebi, jog palieti „lietuvių poezijoje dar menkai išeksploatuotą virtualybę, medijų kultūros įtaką kasdienybei”. Ir išties, eilėraštyje „safe mode” ironiškai rašai: „naršau vadinasi esu / bent egzistuoju” (p. 54). Kaip vertini medijų kultūros įtaką poetiniame lauke ir bendruomenėje?

Dirbtinio intelekto proveržis, kurį liudija neįtikėtinas „ChatGPT“ populiarumas, rodo, kad virtualybė veikia visas gyvenimo sferas, nesvarbu, paisome jos, ar ne. Manau, kad medijų kultūros įtaka pastebima net ir gana inertiškame Lietuvos poetiniame lauke: tekstai tampa fragmentiškesni, lakoniškesni, perima teksto žinutėms ar virtualiems susirašinėjimams būdingas formas. Nemanau, kad tai yra vienareikšmiškai gerai arba blogai. Viena vertus, tai rodo, kad poetinis laukas keičiasi ir yra kažkiek atviras aplinkos poveikiui, kas atveria naujas erdves eksperimentavimui su kalba. Kita vertus, medijų ir memų kultūroje tampa sunkiau atrasti autentišką balsą. Tad medijų kultūros įtaka gali reikštis labai įvairiai, bet šiandien jos išvengti nelabai įmanoma.

Eilėraštyje „odė nelaimingai sąmonei” rašai, „laimingi žmonės neįdomūs” (p. 47), o ir paskutiniame rinkinio eilėraštyje „epilogas” stoji „pralaimėjusiųjų” pusėn. Ar „pralaimėtojuose” įžvelgi daugiau autentiškumo nei „holivudinėmis šypsenomis” (p.77) besipuikuojančiose „sėkmingose” asmenybėse?

Apie laimingus žmones rašiau kiek ironiškai. Iš tikrųjų man atrodo, kad šiandien, kai taip norisi greito pasitenkinimo kiekviename gyvenimo žingsnyje, būti laimingam yra didis menas. Kaip ir gebėti priimti, kad viskas ne visada vyksta taip, kaip norėtųsi, ir tai anaiptol nėra pasaulio pabaiga. Tie patys pralaimėtojai būna labai skirtingi: vieni kiekvieną užklupusią negandą laiko nepakeliama našta, kiti žvelgia į visus sunkumus kaip į įveikiamus iššūkius. Net pralaimėjus svarbiausia nenuleisti rankų ir stumtis toliau. Tokiame požiūryje tikrai esama žavesio. O dėl autentiškumo... Čia slypi vienas didžiausių paradoksų: atrodo, dažnas taip stengiasi būti autentiškas, kai tiesiog pakaktų liautis bėgus nuo savęs. Gal tai ir bandžiau pasakyti, kai „Maratone“ rašiau apie bėgimą.

2023 m. turėtų pasirodyti Tavo antroji poezijos knyga „Atlaidžiai šypsosi bedugnė” (leid. „Bazilisko Ambasada”). Ar galėtum trumpai pristatyti būsimą knygą? Su kokiais iššūkiais susidūrei ją rašydamas?

Kai pradėjau rašyti antrąją knygą, įsivaizdavau, kad tai bus tam tikras laiko ir atminties suvokimo tyrimas, mėginant aiškintis, kokius įspaudus laikas palieka sąmonėje, kaip gimsta prisiminimai, kodėl laikui bėgant jie mainosi ir išsikreipia. Tačiau rašydamas knygą, ir pats patyriau laiko poveikį – pirminis sumanymas ne kartą keitėsi ir pildėsi naujomis kryptimis, atsirado pačiam netikėtų lyrinių nukrypimų. Galutinis rezultatas man primena ekspediciją į bedugnės šerdį (ar širdį), ieškant joje bent trupučio šviesos. Kaip jau užsiminiau, pradžioje norėjau parašyti paprastesnę ir šviesesnę knygą, bet nesu tikras, ar man tai pavyko. Bet „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ yra visiškai kitokia nei „Maratonas“, joje mažiau dangstymosi tarptautiniais žodžiais ir daugiau improvizacijos.

Esi ne tik poetas, bet ir produktyvus vertėjas, 2021 m. apdovanotas Šikšnosparniuko premija už įsimintiniausią Ilya᾽os Kaminsky᾽io poezijos vertimo publikaciją. Planuojama, kad pasirodys ir Tavo verstas šio poeto poezijos rinkinys „Kurčiųjų respublika”. Skaitant I. Kaminsky ᾽io eilėraščius svarsčiau, jog jis itin aktualus esant tokiai nestabiliai politinei padėčiai Ukrainoje – rašoma apie karą, jo brutalumą, absurdiškumą. O koks buvo Tavo motyvas pasirenkant versti būtent jo kūrybą?

Ilya Kaminsky buvo pirmasis JAV poetas, kurio tekstus verčiau į lietuvių kalbą, tad su jo poezija mane sieja labai asmeniškas ryšys. Tačiau man pradėjus versti „Kurčiųjų respubliką“, baltarusiai pamėgino pasipriešinti neteisėtam A. Lukašenkos perrinkimui. Baigiant versti knygos tekstus, Rusija jau bombardavo Ukrainos miestų gyvenamuosius kvartalus. Labai gaila, bet čia tas atvejis, kai asmeninius I. Kaminsky ᾽io poezijos pasirinkimo motyvus užgožė reali prievarta, kurios mastai pralenkia net labiausiai iškrypusias fantazijas.

Viename interviu I. Kaminsky, perfrazuodamas poetę Ana Achmatovą teigė, jog „poezijos vertimas – tai tarsi savo paties smegenų ėdimas”. Ar teko susidurti su sunkumais verčiant „Kurčiųjų respubliką”?

Žinoma, teko. Poeziją versti nelengva – gali valandų valandas sėdėti ieškodamas vieno išsireiškimo, ir nebūtinai būsi patenkintas tuo, ką radai. Čia turiu padėkoti Mariui Burokui, Dominykui Norkūnui ir Gretai Ambrazaitei, kurių dėka galutinis rezultatas pranoko visus lūkesčius.